Sebastiano del Piombo: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: thumb|right|220px| Sebastiano del Piombo portretas [[Giorgio Vasari biografijose]] '''Sebastiano del Piombo''' (tikr. Sebastian... |
(Jokio skirtumo)
|
00:19, 15 lapkričio 2011 versija
Sebastiano del Piombo (tikr. Sebastiano Luciani, apie 1485 – 1547 gegužės 21 d.) – italų Renesanso dailininkas-manieristas iš Venecijos. Savo kūryboje Sebastiano apjungė Venecijos dailės mokyklos spalvinę techniką su likusios Italijos piešimo tradicija.
Biografija
Sebastiano Luciani gimė apie 1485 m. Venecijoje. Savo jaunystės karjerą Sebastianas pradėjo grodamas liutnia Venecijos aukštuomenei, po to susidomėjo daile ir tapo Giovanni Bellini mokiniu, tačiau jo darbuose labai stipriai jautėsi kito Bellini mokinio, Džordžonės, įtaka. Įmanoma, kad Sebastiano buvo ir Džordžonės mokiniu, ankstyvuosius jų darbus sunku atskirti. Pvz. „Saliamono teismas“ Ridolfi buvo priskiriamas Džordžonei, nors dabar labiau linkstama, kad tai Sebastiano darbas, jis, taip pat, baigė Džordžonės paveikslą „Trys filosofai“. Iš ankstyvųjų darbų paminėtina „Salomėja“.
1511 m. Sebastianas, Sienos bankininko Agostino Chigi kvietimu, persikėlė į Romą. Čia Sebastianas bankininkui atliko darbus Farnezinos viloje, padėdamas architektui Baldassare Peruzzi. Kartu viloje dirbo ir Rafaelis. Romos įtaka iškart pasijautė Sebastiano kūryboje, pvz. paveiksle „Adonio mirtis“ (1512, Uficių galerija) Mikelandželiškos figūros įsuptos Ticianiškų spalvų Venecijietiškame peizaže. Giorgio Vasari teigimu, Sebastianas susidraugavo su Mikelandželu, kuris pasiūlė Sebastianui atlikti darbų pagal jo kompozicinius sumanymus ir piešinius. Esą Mikelandželas tuo norėjo pakenkti savo varžovo Rafaelio šlovei, kuris vargiai galėjo konkuruoti su Venecijos dailės mokyklos atstovu spalvos valdyme. Sebastianas atliko 4 tokius darbus, iš kurių garsiausias „Lozoriaus prikėlimas“ (1517-19, Nacnalinė galerija Londone). Kitas darbas, kurį greičiausiai irgi projektavo Mikelandželas - freska „Kristaus nuplakimas“, kurį dailinikas kūrė apie 6 metus. Šiuose darbuose Sebastianas tipiškai taikė tai ką išmoko Venecijoje su Mikelandželo tradicijos piešimo technika, tačiau juose spalvos tampa nebeharmoningos su piešiniu ir dailininko darbai įgija Manierizmo bruožų.
Po Rafaelio mirties 1520 m. Sebastianas nebeturėjo rimtų konkurentų Romoje dėl prestižinių užsakymu, kaip popiežių Adrianas VI, Klemensas VII, Paulius III. Sebastiano nutapė ir daug Romos aristokratų portretų, o, taipogi - Kristupo Kolumbo. 1531 m. dailininkas išsikovojo popiežiaus antspaudų saugotojo pareigas ir nuo to gavo pravardę (it. piombo - švinas, antspaudai buvo švininiai). Gyvenimo pabaigoje Sebastianas beveik nebeužsiėmė daile, o jo santykiai su Mikelandželu pašlijo pradėjus Sebastianui kištis į Mikelandželo freskos "Paskutinis teismas" Siksto koplyčioje darbus. Sebastiano del Piombo mirė 1547 gegužės 21 d. Romoje, palikimą nurodė išdalinti varguoliams.
Darbų galerija
-
„Salomėja“ (1510, Nacionalinė galerija Londone)
-
„Šv. Jokūbas Chrizostomas“ (1510-11, San Giovanni Crisostomo bažnyčia, Venecija)
-
„Dorotėjos portretas“ (1512-13, Paveikslų galerija Berlyne)
-
„Merginos portretas“ (1515, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
-
„Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1516, Szépmûvészeti muziejus, Budapeštas)
-
„Lozoriaus prikėlimas“ (1517-19, Nacionalinė galerija Londone)
-
„Kristupas Kolumbas“ (apie 1520, (Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
-
„Klemensas VII“ (1526, Capodimonte muziejus, Neapolis)
-
„Kristus nešantis kryžių“ (1535-40, Szépmûvészeti muziejus, Budapeštas)