Arthur Schopenhauer: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S →‎Filosofinės idėjos: Nukreipta iš NS "Pasaulis į ... using AWB
S Atmestas Vpovilaitis pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (Luckas-bot keitimas)
Eilutė 42:
Didžiausią įtaką jam turėjo [[Upanišados|upanišadų]] [[filosofija]] ir [[budizmas]]. Iš budizmo pasiėmė pasaulio [[pesimizmas|pesimizmą]], [[Nirvana (religija)|nirvaną]], „aš ne aš“, mintis apie žmogiškos būties nemateriškumą. Dėl rytietiškos įtakos jo pažiūros yra [[Etika|etinės]], [[Estetika|estetinės]] ir [[Ontologija|ontologinės]].
Prioritetas teikiamas žmogaus vidiniams prioritetams, o išorinis pasaulis yra kančių buveinė. Filosofijos išeities taškas yra valia ir su ja susijusi kančia. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai. Pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Save patiriame ir kaip vaizdinį, ir kaip valią.
Kūno veiksmai yra tik objektyvuoti valios aktai, taigi, giliausia esmė yra iracionalizuota valia. Valia yra nepažini realybė, pirminis pasaulio pradas, proto ir tvarkos priešingybė. [[Visata|Pasaulis]] yra vientisas, bet turi dvi puses ir mąstančiam žmogui jas atveria: regimąją ir neregimąją. Regima puse yra vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot A. Šopenhauerio, tikras pasaulis yra valios pasaulis.
 
A. Šopenhaueriui, kaip ir kitiems neklasikinės filosofijos pradininkams – Sorenui, [[Søren Kierkegaard|S. Kierkegaard]]‘ui ir [[Friedrich Nietzsche|Friedrichui Nietzsch]]‘ei – būdinga pabrėžti vienatvės svarbą. Ši neklasikinės filosofijos nuostata glaudžiai siejasi su tragiškajam romantizmo sparnui būdingu vienatvės, melancholijos aukštinimu ir poetizavimu. A. Šopenhaueris, stipriai paveiktas romantikų pasaulėjautos, teigia, kad ''žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas''. Anot A. Šopenhauerio ''vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o didis protas – visą savo didybę <...> kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra <..> juo tobulesnis gamtos kūrinys, tuo jis atskiresnis''.