Daugelis chordinių (priklauso ir žmogus) metamorfozės nebeturi, nors evoliucinėje praeityje šios stadijos, tikėtina, būta ir jisji šiuo metu prarasta. Chordinių metamorfozė, kurią tebeturi [[tunikatai]], yra [[regresija]]: išnyksta akys, smegenys (smegenis atitinantis nervinis mazgas), [[chorda]], gyvūnas dažniausiai nejudamai prisitvirtina prie substrato ir minta planktonu. Suaugę tunikatai nėra panašūs į chordinius ir šiam tipui priskiriami pagal sandarą lervos kuri turi akis, chordą, smegenis, dažnai neveikiančią tačiau atpažįstamą virškinimo sistemą<ref name="microscopy-uk.org.uk"/>, pusiausvyros organus<ref name="microscopy-uk.org.uk">[http://www.microscopy-uk.org.uk/mag/indexmag.html?http://www.microscopy-uk.org.uk/mag/artdec00/tunicp1.html Microscopy-uk.org.uk]</ref> ir savo sandara neabejotinai panaši į kitus chordinius. Tunikatų lerva paprastai aktyvi būna labai neilgai. Manoma, jog išsivysčius tokiai į buožgalvį panašiai lervai (kuri pirmiausia buvo skirta išplisti), evoliucija galop pasuko jos kryptimi<ref>http://www.ebiomedia.com/branches-on-the-tree-of-life-chordates.html</ref>. Atsiradus [[neotenija|neotenijai]], ši lerva pradėjo ir daugintis, taip prarandant galutinę suaugėlio stadija.
