Turkų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Turkų kalba turi šiuos [[balsis|balsius]] – ‹a›, ‹e›, ‹ı›, ‹i›, ‹o›, ‹ö›, ‹u›, ‹ü›. Kalba neturi [[dvibalsis|dvibalsių]], o kai greta atsiduria du balsiai (pvz., arabiškuose skoliniuose), jie tariami atskirai. Tiesa, silpnas dvibalsis tariamas, kuomet du balsius skiria raidė ğ (pvz., ''soğuk'' bus tariama [soʊk]). Turkų kalba, kaip ir daugelis kitų tiurkų kalbų, pasižymi [[balsių harmonija]] – žodyje naudojami tik užpakalinės eilės balsiai (a, ı, o, u) arba tik priekinės eilės (e, i, ö, ü). Kadangi turkų kalba yra agliutinacinė (žodžio priklausomybė keičiama pridedant priesagas), [[priesaga]] priklauso nuo paskurtinio skiemens balsio eilės, pvz., daugiskaitos priesaga ''-lar/ler'' naudojama taip – po užpakalinės eilės balsio eina -lar (''yıld'''ı'''z'' – ''yıldız'''lar'''''), o po priešakinės eilės balsio eina -ler (''d'''i'''l'' – ''di'''ler'''''). Kitas variantas yra kuomet priesaga gali būti net 4 tipų, priklausomai ne tik nuo eilės, bet ir atvirumo/uždarumo: ''Türkiye<nowiki>'</nowiki>'''dir''', kapı'''dır''', gün'''dür''', palto'''dur'''''. Balsių harmonizavimas netaikomas sudurtiniams žodžiams bei skoliniams.

Galininkas naudojamas tik su žymimaisiais objektais. Daugiskaitos galūnė nenaudojama kuomet prieš daiktavardį jau yra nurodytas objektų skaičius (pvz., „3 kaimai“ ''uç köy'' ne ''üç köyler''). Be to, turkų kalboje priklausomybės įvardis eina kaip daiktavardžio afiksas – ''evim'' „mano namas“ (''ev'' – „namas“, ''im'' – „mano“), ''evimde'' – „mano name“, ''eviniz'' – „jūsų namas“, ''evinizdeyim'' – „aš esu jūsų name“ (''ev'' – „namas“, ''iniz'' – „jūsų“, ''de'' – vietininkas, ''(y)im'' – „esu“). Turkų kalba taip pat turi sudėtingą daiktavardžių tarpusavio derinimą.

[[būdvardis|Būdvardžiai]] nelinksniuojami, bet dažnai gali virsti daiktavardžiais, pvz., ''güzel'' („gražus“) – ''güzeller'' („gražuoliai/ės“). Būdvardžiai ''var'' („esąs“) ir ''yok'' („nesąs“) vartojami kaip veiksmažodis „būti“: ''süt yok'' – „nėra pieno“.