Džirolamas Savonarola: Skirtumas tarp puslapio versijų

209 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S (Vikifikavimas using AWB)
S
| vardas = Džirolamas Savonarola<br />{{it|Girolamo Savonarola}}
| paveikslėlis = GirolamoSavonarola.jpg
| paveikslėlio apibūdinimas = savaranola ([[Fra Bartolomeo]] tapytas portretas [[1498]] m.)
| paveikslėlio dydis =
| gimimo data = {{gimė|1452|9|21}}
 
== Gyvenimas ==
Džirolamas Savonarola gimė [[Ferara|Feraroje]]. Nuo mažens savo senelio, žymaus gydytojo, šeimoje buvo auklėjimas humanizmo dvasia. Anksti pasireiškęs polinkis į asketizmą, domėjimasis viduramžių scholastine [[filosofija]] ir pagaliau nelaiminga meilė paskatino jį pabėgti iš namų į [[Bolonija|Boloniją]] ir įstoti į [[dominikonai|dominikonų]] vienuolyną. Tuo metu jis jau buvo parašęs knygą „Apie panieką pasauliui“. Vienuolyne Savonarola griežtai apribojo savo poreikius, atsisakė pinigų, kovojo prieš bet kokią prabangą. Kaip gabų pamokslininką, jį siuntinėjo pamokslauti į įvairius miestus. Pagaliau jis apsistojo Florencijoje [[San Marko vienuolynas|San Marko vienuolyne]]. Čia jo pamokslai turėjo nepaprastą pasisekimą. Juose jis smerkė dvasininkų ir turtuolių nedorovingumą, simpatizavo paprastiems žmonėms, pasisakė už demokratines valdymo formas, ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir kėlė mintį apie esminį jos atnaujinimą, t. y. reformavimą. Išrinktas vienuolyno vyresniuoju, jis demokratizavo vienuolyno gyvenimą, privertė vienuolius dirbti. Florencijos pasaulietinė ir dvasinė valdžia ne kartą jam buvo uždraudusi pamokslauti, įsakiusi palikti Florenciją, o popiežius kvietė pasiaiškinti, tačiau Dž. Savonarola, remiamas savo klausytojų, nepaklusdavo. Popiežius, siekdamas patraukti jį į savo pusę, ne kartą siūlė jam Florencijoje arkivyskupo titulą, kardinolo kepuraitę, tačiau Dž. Savonarola nesutiko nutraukti savo kritinės veiklos. Žlugus Medičių diktatūrai, Dž. Savonarola tapo faktiniu Florencijos valdovu. Savo politinėmis pažiūromis būdamas respublikonas, jis įgyvendino kai kurias demokratinio pobūdžio politines ir ekonomines reformas. Jas palaikė varguomenė, tačiau joms priešinosi aristokratija. Socialinius pertvarkymus lydėjo dvasinio asketizmo formos: visi piliečiai buvo verčiami eiti į bažnyčią, gatvėse vietoje dainų skambėjo psalmės, viešai buvo deginamos pasaulietinio turinio knygos, muzikos instrumentai, meno kūriniai. Florencija tapo panaši į didžiulį vienuolyną. Popiežius kvietė Dž. Savonarola į Romą pasiaiškinti dėl savo veiklos, ne kartą įsakė jam atvykti iš Florencijos, tačiau jis nepaklusdavo. Buvo mėginama net nužudyti jį. Pagaliau [[1497]] m. Dž. Savonarola buvo atskirtas nuo bažnyčios. Tačiau jis nepripažino to atskyrimo ir reikalavo sušaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą ir nušalinti popiežių. Tuo reikalu jis „Laišku valdovams“ kreipėsi į Prancūzijos karalių [[Karolis VII|Karolį VII]]. Bet laiškas pateko į popiežiaus rankas. Pirmiausia jo priešai mėgino surengti jam vadinamąjį dievo teismą – išmėginimą ugnimi (Dž. Savonarola turėjo pereiti per laužus ir tuo įrodyti savo mokymo ir veiklos teisingumą), – bet teismas neįvyko, Dž. Savonarola buvo inkvizicijos suimtas ir po mėnesio žiaurių kankinimų pakartas, o kūnas sudegintas.
 
Pagaliau jis apsistojo [[Florencija|Florencijoje]] [[San Marco vienuolynas|San Marco vienuolyne]]. Čia jo pamokslai turėjo nepaprastą pasisekimą. Juose jis smerkė dvasininkų ir turtuolių nedorovingumą, simpatizavo paprastiems žmonėms, pasisakė už demokratines valdymo formas, ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir kėlė mintį apie esminį jos atnaujinimą, t. y. reformavimą. Išrinktas vienuolyno vyresniuoju, jis demokratizavo vienuolyno gyvenimą, privertė vienuolius dirbti. Florencijos pasaulietinė ir dvasinė valdžia ne kartą jam buvo uždraudusi pamokslauti, įsakiusi palikti Florenciją, o [[popiežius]] kvietė pasiaiškinti, tačiau Dž. Savonarola, remiamas savo klausytojų, nepaklusdavo. Popiežius, siekdamas patraukti jį į savo pusę, ne kartą siūlė jam Florencijoje arkivyskupo titulą, [[kardinolas|kardinolo]] kepuraitę, tačiau Dž. Savonarola nesutiko nutraukti savo kritinės veiklos.
 
Žlugus [[Medičiai|Medičių]] diktatūrai, Dž. Savonarola tapo faktiniu Florencijos valdovu. Savo politinėmis pažiūromis būdamas respublikonas, jis įgyvendino kai kurias [[demokratija|demokratinio]] pobūdžio politines ir ekonomines reformas. Jas palaikė varguomenė, tačiau joms priešinosi [[aristokratija]]. Socialinius pertvarkymus lydėjo dvasinio asketizmo formos: visi piliečiai buvo verčiami eiti į bažnyčią, gatvėse vietoje dainų skambėjo psalmės, viešai buvo deginamos pasaulietinio turinio knygos, muzikos instrumentai, meno kūriniai. Florencija tapo panaši į didžiulį vienuolyną. Popiežius kvietė Dž. Savonarola į [[Roma|Romą]] pasiaiškinti dėl savo veiklos, ne kartą įsakė jam atvykti iš Florencijos, tačiau jis nepaklusdavo. Buvo mėginama net nužudyti jį.
 
Pagaliau [[1497]] m. Dž. Savonarola buvo atskirtas nuo bažnyčios. Tačiau jis nepripažino to atskyrimo ir reikalavo sušaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą ir nušalinti popiežių. Tuo reikalu jis „Laišku valdovams“ kreipėsi į [[Prancūzija|Prancūzijos]] karalių [[Karolis VII|Karolį VII]]. Bet laiškas pateko į popiežiaus rankas. Pirmiausia jo priešai mėgino surengti jam vadinamąjį dievo teismą – išmėginimą ugnimi (Dž. Savonarola turėjo pereiti per laužus ir tuo įrodyti savo mokymo ir veiklos teisingumą), – bet teismas neįvyko, Dž. Savonarola buvo [[inkvizicija|inkvizicijos]] suimtas ir po mėnesio žiaurių kankinimų pakartas, o kūnas sudegintas.
 
== Kūryba ==
9 336

pakeitimai