Nelaisvė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Svarbiausi šiuolaikinės tarptautinės teisės aktai, apibrėžiantys elgesį su karo belaisviais yra: [[1907]] m. [[Haga|Hagos]] [[Tarptautinė konvencija|konvencijos]] priedas dėl sausumo karo įstatymų ir papročių, [[1929]] m. Trečioji ir [[1949]] m. [[Ženeva|Ženevos]] konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir [[1977]] m. Ženevos konvencijų papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Pagal šiuos [[Ženevos konvencijos|teisės aktus]], karo belaisvis yra priešo vyriausybės, o ne jį paėmusių į nelaisvę asmenų ar karo dalinių vadžioje ir yra draudžiamas bet koks pasikėsinimas į jo gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą. Priešo vyriausybė privalo nemokamai karo belaisvius išlaikyti ir teikti jiems medicinos pagalbą. Belaisviai privalo laikytis teisės normų, galiojančių priešo kariuomenėje, o už jų pažeidimus ir bandymą pabėgti gali būti baudžiami tik drausminėms priemonėmis. Karo belaisviai turi teisę gauti ir siųsti laiškus, o jų asmeniniai daiktai, išskyrus ginklus ir karo dokumentus, lieka jų nuosavybe. Pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai turi būti išsiųsti į tėvynę. Tyčiniai veikmai, kuriais sukeliama karo belaisvių mirtis, sunkus sužalojimas ar liga, kvalifikuojami, kaip karo nusikaltimai. Lietuva [[1939]] m. prisijungė prie 1929 m. Ženevos konvencijos, [[2001]] m. prie 1949 m. konvencijos ir 1977 m. papildomo protokolo.{{šaltinis|{{VLE|IX|462||Karo belaisvis}}}}