Joachim Murat: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Joachimas Miuratas''' ({{fr|Joachim Murat}}, [[1767]]  m. [[kovo 25]] d. Labastide-Murat kaime  – [[1815]]  m. [[spalio 13]] d.)  – [[kunigaikštis]], [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas]] ([[1804]]), [[Neapolis|Neapolio]] [[karalius]] ([[1808]]–[[1815]]  m.), [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Revoliucijos]] ir [[Napoleono karai|Napoleono karų]] dalyvis, nacionalinis [[Italija|Italijos]] herojus.{{šaltinis|{{VLE|XV|598||Murat Joachim}}}}

Gimė [[1767]] m. [[kovo 25]] d. smuklininko šeimoje. [[1787]]  m. metęs teologijos studijas, įstojo į [[Didžioji Prancūzų revoliucija|revoliucinę]] armiją. [[1795]]  m. [[spalio 13]] d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] [[adjutantas|adjutantu]]. Po žygio [[Italija|Italijoje]] tapo [[brigada|brigados]] [[generolas|generolu]], po [[Egiptas|Egipto]] kampanijos  – [[divizija|divizijos]] generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per [[1799]]  m. [[lapkričio 9]] d. perversmą. Išvaikęs vadinamąją ''Penkių šimtų tarybą'' (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795–1799  m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas [[Paryžius|Paryžiaus]] [[gubernatorius|gubernatoriumi]]. [[1800]]  m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.

Per žygį į [[Italija|Italiją]] [[1800]]  m. pasižymėjo [[Marengo mūšis|Marengo mūšyje]], vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje su [[Neapolis|Neapolio]] kariuomene. [[1804]]  m. [[gruodžio 2]] d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į [[Paryžius|Paryžiaus]] [[katedra|katedrą]]. J. Miuratas procesijos metu nešė [[imperatorius|imperatoriaus]] [[karūna|karūną]]. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat [[Prancūzija|Prancūzijos]] [[maršalas|maršalo]] vardas. [[1808]]  m. J. Miuratas tapo [[Sicilijos karalystė|abiejų Sicilijų karalystės]] karaliumi ''Joachimu Napoleono Pirmuoju''. Nuo [[1810]]  m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.

[[1812]]  m. J. Miuratas vadovavo 28 000 žmonių [[kavalerija|kavalerijos]] [[korpusas|korpusui]], veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į [[Rusija|Rusiją]] metu. [[Rugsėjo 7]] d. pasižymėjo [[Borodino mūšis|Borodino mūšyje]], [[spalio 6]] d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto [[imperija]]i, Miuratas [[1813]]  m. sudarė taiką su [[Austrija]] ir slaptą sandėrį su [[Jungtinė Karalystė|Britanija]], pasižadėdamas nukreipti prieš [[Prancūzija|Prancūziją]] 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš [[Elba]] salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšio]] su nedidele [[flotilė|flotile]] Miuratas nusprendė plaukti į [[Italija|Italijos]] pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš [[Burbonai|Burbonus]]. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai Miuratas [[1815]]  m. [[rugsėjis|rugsėjį]] pasiekė [[kalabrija|Kalabrijos]] krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. J. Miuratą sugavoSugautas [[Žandarmerija|žandarai]], ir karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, buvo sušaudytas. Palaidotas [[Per Lašezas|Per Lašezo]] kapinėse Paryžiuje.

J. Miuratas turėjoTurėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi [[Karolina Bonapart]]. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.