Robert Falcon Scott: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
EmausBot (aptarimas | indėlis)
S r2.6.4) (robotas Keičiama: sv:Robert Scott
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 7:
 
Roberto Skoto garbei pavadinta [[Skoto sala]] [[Ramusis vandenynas|Ramiajame vandenyne]] (Antarktyje), [[Skoto kalnai]] ir [[Skoto ledynas]] [[Antarktida|Antarktidoje]].
Robertas Skotas – žymiausias ledynuose žuvęs keliautojas
Nuo pirmojo rizikingo žygio Skoto nesulaikė net tai, kad tuo metu jis buvo vienintelis savo senutės motinos ir keturių seserų maitintojas. Norėdamas sužinoti, ką reiškia keliauti Šiaurėje, jis net važiavo į Norvegiją, konsultuotis su žymiu Arkties tyrinėtoju Nansenu.
 
Nors R.Skotas pavojingas žygiui buvo pasirengęs tik teoriškai, tačiau tai jo nesustabdė. Kartu su dviem bendražygiais – Eduardu Vilsonu ir Ernstu Šekeltonu, jis patraukė į žygų ledo dykuma. Iki 79 paralelės juos lydėjo dvylikos vyrų būrys.
 
Kelionėje šunis jie maitino geriausių Anglijos firmų pagamintais konservais, tačiau pasikliovę kažkokio „žinovo“ patarimais, paėmė ir šaldytos žuvies, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sugedusi jau prieš užšaldymą. Gyvūnai silpno kiekvieną dieną ir po penkių savaičių pradėjo mirti.
 
Ne ką geriau jautėsi ir žmonės. Maisto davinys pasirodė per mažas ir jie badavo. Keliauninkus kankino ir spindinčio sniego sukeltas aklumas. E.Vilsonas net užrištomis akimis įsikabinęs į kinkinį. E.Šekeltonas susirgo skorbutu. 1902 m. sausio 1 d., pasiekę 82° 17’ paralelę, vyrai pasuko atgal.
 
Peržiemojė laive, tyrinėtojai vasarą tyrinėjo Karalienės Viktorijos žemę. Šį kartą keliavo be šunų. Patys įsikinkę į roges, žmonės per 59 dienas nuėjo 725 mylias. Vidutinis jų greitis buvo 13 mylių per dieną, tačiau retkarčiais keliautojai taip įsibėgėdavo, kad nučiuoždavo po 30 mylių (apie 45 kilometrus) per dieną. Vėliau R.Skotas rašė: „Mes taip įsijausdavome, kad pasiekdavome paukščios skrydžio greitį. Dar greičiau judėti žmonių traukiamomis rogėmis buvo neįmanoma.“
 
Arkyje praleidę dvi žiemas, ekspedicijos dalyviai triumfuodami grįžo namo. Jų kelionės iįdava – dvylikos tomų monumentalus darbas apie Antarktidos geografiją ir geologinę sandarą. Pats R.Skotas po šios kelionės buvo įvertintas kaip puikus vadas, kuris kai reikia žmogiškas, kai reikia griežtas ir pats asmeniškai nebijantis pavojų. Anglijos, Amerikos, Danijos, Švedijos geografų draugijos už nuopelnus jį apdovanojo auksiniais medaliais, o gimtos šalies vyriausybė suteikė I rango kapitono rangą. Pats karalius keliautoją pakvietė keletą dienų paviešėti savo rezidencijoje ir jį apdovanojo Viktorijos ordinu.
 
Vėliau keliautojas sąžiningai prisipažino:“Mes buvome nepatyrę ir visiškai nepasiruošę šiam žygiui. Nežinojome kaip rengtis, kai lauke trisdešimties laipsnių šaltis ir vėjas, kaip statyti palapinę, kaip teisingai įkurti krosnelę. Nei mūsų įranga nei rūbai nebuvo išbandyti ekstremaliomis sąlygomis. Blogiausia, kad taip ir nesugebėjome sukurti išgyvenimo Antarktidoje sistemos.“
 
1908 m. rugsėjo 2 d. jis susižadėjo su jaunute dalinininke Ketrina Brius, o lygiai po metų, 1909 m. rugsėjo 14 d. jiems gimė sūnus, kurį pavadino Penu, garsio vaikiškos knygutės herojaus Piterio Peno garbei. Beje, šia knygą parašė geras R.Skoto draugas Džonas Baris.
 
Nepaisant to, kad tapo tėvu, keliautojas savo ateitį siejo su Antarktida ir dieną prieš gimstan vaikui, rugsėjo 13 –ąją, jis pareiškė, kad mėgins šturmuoti Pietų polių. Anglas turėjo ir du konkurentus, kurie taip pat pareiškė, kad leisis į kelią – Robertas Piris ir Roaldas Amundsenas. R.Piris nesugebėjo surinkti ekspedicijai reikalingų lėšų, todėl į kovą dėl poliaus nugalėtojo vardo leidosi dviese.
 
 
 
R.Amundsenas pasitikėjo Šiaurės gyventojų patirtimi ir jo transportu tapo 120 šunų.R.Skotas tikėjo mokslo pažanga ir apsirūpino trimis vilkikais, paėmė 19 žemaūgius Mandžiūrijos dykumose užgrūdintus arklius ir 35 šunis. Deja, visa ši gurguolė nuostolius pradėjo patirti net nepradėjusi kelionės. Pirmasis vilkikas paskendo jį iškraunant iš laivo. Pavasrį įvairios negandos nusinešė devynių arklių ir dešimties šunų gyvybes. Anglas savo planą buvo sudėliojęs jau prieš keletą metų. Pirmiausia 700 kilometrų atšiariu Roso ledynu, vėliau ekspedicija tarp 83,5° ir 85,5° paralelės turėo pakilti į trijų kilometrų aukštį. Vėliau, greičiausiai iki paties poliaus, dar 500 km aukštikalnių ledyniniu plato. Keliautojai pirmyn ir atgal planavo įveikti apie 3000 kilometrų ir šį kelią norėjo įveikti per 145 paras. Pagal planą vilkikai turėjo nugabenti maisto atsargas iki 80°30' paralelės.
 
1911 m. lapkričio 2 d., trys keliautojų grupės pasuko poliaus link, tačiau paaiškėjo, kad popieriuje gražiai sudėliotas planas bevertis. Vilkikai greitai nulėkė iki užduoto taško ir šešias dienas laukė likusių keliautojų. Laikas buvo prarastas. Arkliai vos vilkosi, o šunys lengvai per pora valandų nubėgdavo suplanuotas dėšimt mylių – apie 16 kilometrų. Arkliai šį kelią pukšėdami įveikdavo per dieną.
 
Vilkikai šaltyje nenorėjo važiuoti ir juos teko mesti. Ties 83 paralele, kai baigėsi maistas, papjovė arklius. Vargais negalais nukeliavus iki sekančios paralelės R.Skotas liepė šunų kinkiniams pasukti atgal. Tyrinėtojai patys ant rogių tolyn nuvilko reikalingus krovinius. Įveikus 85° paralelę anlgas įsakė keturiems pakeleiviams sukti atgal. Sausio 3 d., pasiekus 87°30' platumą, R.Skotas paskelbė galutinį sprendimą – trys draugai pasuks atgal, o į polių jis trauks kartu su likusiais trimis ekspedicijos dalyviais. Pasiųsti namo net pravirko, nes atrodė, kad polius jau ranka pasiekiamas.
 
Sausio 13 d. keliauninkai pasiekia 89°9' platumą. Atrodo, kad iki poliaus liko tik du žingsniai - 51 mylia, arba kiek daugiau nei 80 kilometrų.
„Jei poliaus ir nepasieksime, tai būsime velniškai arti jo“, - savo dienoraštyje užrašė R.Skotas.
Kai iki poliaus buvo likę tik keli kilometrai ir pergalės džiaugsmas užspaudė keliautojų gerkles, R.Skotas išsitraukė žiūronus. Tai, ką jis pamatė, galėjo įvaryti depresiją net didžiausiam optimistui:
„Tolumoje pamačiau kažkokį juodą tašką. Įsižiūrėjau ir supratau, kad tai prie rogės pavažos pritvirtinta juoda vėliava. Šalia matėsi stovyklavietės liekanos. Mes nebuvo pirmi. Norvegai mus aplenkė“.
 
Angalai nufotografavo norvegų palapinę, nusifotografavo patys, paėmė R.Amundseno paliktą laišką, kuris jis R.Skoto prašė perduoti Norvegijos karalienei ir iškilmingai papietavo.
„Iškilmingi pietūs pasižymėjo tuo, kad prie įprastinio meniu mes pridėjome po plytelę šokolado ir papirosą“, - dienoraštyje užrašė Anglijos keliautojas.
 
Išsekinti žmonės leidosi atgal. Jiems reikėjo įveikti pusantro tūkstančio kilometrų, nors jėgos jau seko. Kamavo nuos spindinčio sniego atsiradęs aklumas, nušalimai ir žaizdos. Iš pradžių jiems per dieną pavykdavo nueito po 20 mylių, vėliau 10, galų gale 4,5. Arktinė vasara baigėsi ir spigino 30 – 40 laipsnių šaltis. Vėliau mokslininkai nustatė, kad ta žiema Antarktidoje buvo šalčiausias per kelis šimtus metų. Keliautojams tiesiog nepasisekė.
 
Paskutinis R.Skoto įrašas iki stovyklos su maisto atsargų sandėliu likus vos 11 mylių:
„Ketvirtadienis, kovo 29 d. Nuo kovo 21 siautėja audra ir mes negalime išeiti iš palapinės, nors mėginome prasiveržti kiekvieną dieną. Nemanau, kad mums liko nors kokia nors viltis sulaukti pagalbos, tačiau laikysimės iki pabaigos. Silpstame kiekvieną dieną ir, manau, mirtis jau arti. Nemanau, kad dar turėsiu jėgų rašyti.“
 
Po šiuo įrašu nė kiek nepasikeitęs R.Skoto parašas. Pusiau užpustytą palapinę ir keliautojų kūnus po aštuonių mėnesių rado gelbėjimo ekspedicija.
 
R.Skotas savo dienoraštyje rašė: „Ekspedicija žlugo ne dėl organizacinių sunkumų ar klaidų. Mums paprasčiausiai nepasisekė“
XXI a. mokslininkai, ištyrinėję visas aplinkybes, linkę pritarti šiai versijai.
{{Šalis-Biograf-stub|UK}}