Trafalgaro mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Spalio 21]] d. viena D. Britanijos laivų kolona (vadas viceadmirolas K. Kolingvudas (''Cuthbert Collingwood'')) perkirto priešo [[Ariergardas|ariergardą]] ir atkirto 16 laivų, o Nelsono vadovaujama kolona, perkirtusi priešo rikiuotės centrą, atkirto jį nuo avangardo. H. Nelsonas vadovavo iš ''Victory'' laivo, o K. Kolingvudas iš - ''Royal Sovereign''. Mūšio pradžioje ''Victory'' praplaukė pro prancūzų vilkstinę paskui P. Vilnevo flagmaną ''Bucentaure'' ir smarkiai apšaudė jį apšaudė kartečės šūviais, bet prancūzų šoninės patrankos apgadino britų burlaivio įrangaįrangą ir stiebus. Ankstyvą popietę ''Victory'' praplaukė pro prancūzų burlaivį ''Redoutable''. Jūreiviai šaudantisšaudantys nuo prancūzų burlaivio stiebų nukovė daug žmonių ''Victory'' denyje, net ir patį Nelsoną, visiškai nesirūpinusį savo saugumu. Paskutinis mūšio veiksmas prasidėjo kai užsiliepsnojo ir sprogo prancūzų burlaivis ''Achile''. Per 5 valandas trukusį mūšį Prancūzijos ir Ispanijos laivynas buvo sutriuškintas. Į uostą grįžo vienuolika prancūzų ir ispanų burlaivių.

Po šio mūšio D. Britanijos laivynas įsitvirtino jūrojejūrose ir sužlugdė Napoleono I planuotą invaziją į Britanijos salas.