|
Gimė visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejus Lozoraičio ir jo žmonos Marijos Jaroševičiūtės šeimoje. Kaune baigė keturias gimnazijos klases, [[1918]] m. [[Voronežas|Voroneže]] ([[Rusija]]) Martyno Yčo gimnaziją.
[[Vaizdas:Lozoraitis 2008-06-08.JPG|thumb|left|Paminklinė lenta Lozoraičiams Kaune]]
1918 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti raštininku LR Vidaus reikalų ministerijoje. [[1919]] m. paskirtas Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, [[1922]] m. – Ministrų kabineto reikalų vedėju. [[1923]] m. balandžio mėn. perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją.
1923 m. [[Vytauto bažnyčia|Vytauto bažnyčioje]] Kaune susituokė su Vincenta Matulaityte (1896–1987), valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukra.
1923–[[1929]] m. diplomatinį darbą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje [[Berlynas|Berlyne]]. [[1925]] m. paskirtas pirmuoju sekretoriumi, nuo [[1928]] m. patarėju. Klausė teisės paskaitų [[Berlyno universitetas|Berlyno universitete]]. Čia gimė abu sūnūs – Stasys (1924–1994) ir Kazys (1929–2007).
Nuo 1929 m. pabaigos iki [[1932]] m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto [[Italija|Italijoje]], nuo [[1931]] m. laikinasis reikalų patikėtinis. 1932 m. rugsėjo mėn. su šeima grįžo į Lietuvą. 1932–[[1934]] m. LR Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. 1934 m. [[birželio 12]] d. prezidento [[Antanas Smetona|Antano Smetonos]] įsakymu paskirtas LR užsienio reikalų ministru. <ref>[http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24947&biRecordId=3536 Vyriausybės žinios, 1934-06-23, Nr. 447, p. 8]</ref> 1934 m. jo iniciatyva [[Ženeva|Ženevoje]] pasirašyta Pabaltijo valstybių santarvės sutartis. [[1935]] m. išrinktas [[Paryžius|Paryžiaus]] tarptautinės diplomatinės akademijos nariu. <ref>http://ieskok.penki.lt/Default.aspx?Lang=LT&Element=WhoIsWho&Who=Show&TopicID=153&ID=207</ref> Nuo [[1939]] m. vasario mėn. [[nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras]] Italijoje, šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės uždarymo [[1940]] m. [[rugpjūčio 27]] d.
Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų ministras [[Juozas Urbšys]] 1940 m. [[birželio 2]] d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują ''Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo'' instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas ''de jure''. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą. <ref>http://www.archyvai.lt/exhibitions/lozoraitis/p3.htm</ref>
1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ S. Lozoraitis paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas dalyvavo bendrose LDT ir [[VLIK|Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto]] konferencijose ([[1946]] m. [[Bernas|Berne]] ir [[1947]] m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas su nedidele pertrauka ([[1941]] m. [[gruodžio 2]] d. – [[1945]] m. [[lapkričio 15]] d. jį pavadavo diplomatas [[Jurgis Šaulys]], tuo metu rezidavęs [[Šveicarija|Šveicarijoje]]) ėjo iki pat mirties – [[1983]] m. [[gruodžio 24]] d. <ref>http://www.archyvai.lt/exhibitions/lozoraitis/paroda.htm</ref>
[[1998]] m. [[lapkričio 10]] d. perlaidotas [[Petrašiūnų kapinės]]e.
| 