Platonas Zubovas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Pridedama: lv:Platons Zubovs |
S Vikifikavimas, replaced: → (6) using AWB |
||
Eilutė 36:
| vikiteka=Category:Platon Zubov}}[[Vaizdas:Platon Zubov.JPG|thumb| Platonas Zubovas]]
'''Platonas Zubovas''' ({{ru|Платон Александрович Зубов}}, [[1767]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Vladimiras|Vladimire]], [[Rusija]] – [[1822]] m. [[balandžio 7]] d. [[Rundalė]]je, [[Latvija]]) – [[Rusijos imperija|Rusijos]] valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Rusijos imperatorės [[Jekaterina II|Jekaterinos II]] favoritas, [[generolas]] ansefas, [[Grafas (titulas)|grafas]], šviesiausias [[kunigaikštis]].
[[Aleksandras Zubovas (1727)|Aleksandro Zubovo]] ([[1727]]–[[1795]] m.) sūnus, [[Nikolajus Zubovas (1763)|Nikolajaus]] ([[1763]]–[[1805]] m.), [[Dmitrijus Zubovas|Dmitrijaus]] ([[1764]]–[[1836]] m.) ir [[Valerijonas Zubovas (1771)|Valerijono]] ([[1771]]–[[1804]] m.) Zubovų ir [[Olga Žerebcova|Olgos Žerebcovos]] ([[1766]]–[[1849]] m.) brolis.
Eilutė 43:
Nors administraciniais gabumais nepasižymėjo, tačiau [[1789]] m. tapęs Jekaterinos II meilužiu, iš raitelių gvardijos leitenantų (poručikų), greitai kilo tarnybinės karjeros laiptais. Po artimiausio Jekaterinos II padėjėjo [[Grigorijus Potiomkinas|Grigorijaus Potiomkino]] mirties [[1791]] m. paskirtas generolu feldcechmeisteriu, (aukščiausias to meto Rusijos generolo laipsnis), [[Novorosijskas|Novorosijsko]] gubernatoriumi, [[Dnepropetrovskas|Jekaterinoslavo]], [[Voskresenskas|Voskresensko]] ir [[Tauridė|Tauridos]] generalgubematoriumi, [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] laivyno vadu, Karinės kolegijos nariu. [[1793]] m. gavo grafo titulą. Iki [[1796]] m. faktiškai vadovavo Rusijos imperijos vidaus ir užsienio politikai. [[1795]] m. pradėjo karą su [[Persija]]. [[1795]] m. derėjosi su [[Prūsija]] ir [[Austrija]] dėl [[Abiejų Tautų Respublika|Lenkijos ir Lietuvos valstybės]] padalijimo, už kurį Prūsijos karalius ir [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[1796]] m. suteikė jam Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.
Po [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos]] padalijimo iš Jekaterinos II gavo daug dvarų [[Kuršas|Kurše]] ([[Latvija]]) ir Lietuvoje. Savo naujųjų valdų rezidencija jis pasirinko Ruhentalio ([[Rundalė]]) pilį Kurše, netoli [[Žeimelis|Žeimelio]]. Mirus Jekaterinai II, pateko į naujojo Rusijos imperatoriaus [[Pavelas I|Pavelo I]] nemalonę, [[1797]] m. buvo atleistas iš tarnybos.
Grįžęs [[1801]] m. kartu su broliais Valerijonu ir Nikolajumi nužudė Pavelą I. Naujasis caras [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandras I]] paskyrė jį Valstybės tarybos nariu, gražino turėtus turtus, tačiau anksčiau valstybėje turėtos įtakos atgauti nepavyko. Po [[1812]] m. [[Napoleonas|Napoleono]] žygio į Rusiją pasitraukė iš valstybinės tarnybos, apsigyveno Rundalės dvare ir ūkininkavo.
[[1805]]–[[1806]] m. dar labiau išplėtė savo valdas. [[1805]] m. [[gruodžio 30]] d. Šiaulių Žemės teisme iš Kristino Brodericho ir Johano Vendelio nupirko [[Ginkūnai|Ginkūnų]] kaimą, turintį šešias valstiečių trobas, 24 vyriškas ir 18 moteriškų dūšių, karčiamą, vėjo malūną ir leidimą naudotis [[Šiauliai|Šiaulių]] ežeru. Už viską sumokėta 5600 olandiškų talerių. Iš pradžių savo naujosiomis valdomis mažai tesidomėjo, bet po kelerių metų į ekonomiją buvo atgabenta 12 olandiškų galvijų, didelės bandos iš [[Baltarusija|Gudijos]] ir [[Ukraina|Ukrainos]].
[[1805]] m. pradėjo projektuoti [[Kairiai|Kairių]] dvarą, o po metų jau buvo pastatyti akmens mūro ūkniai pastatai, vėliau – valdytojo namas.
[[1805]] m. nupirko [[Tauragės dvaras|Tauragės dvarą]] ir miestą, kuriuos Jekaterina II buvo padovanojusi savo gydytojui Krusei, o šis perleidęs savo posūniui Albrechtui.
[[1806]] m. [[kovo 8]] d. iš Vincento Potockio nupirko praskolintus [[Kretinga|Kretingos]], [[Grūšlaukė]]s, [[Plungė]]s dvarus ir [[Tarvydai|Tarvydų]] kaimą<ref>Petras Ruškys. Kretinga ir jos vienuolynas. - Šv. Pranciškaus varpelis. 1923, Nr.2, p. 27.</ref>. [[1809]] m. šalia Kretingos bažnyčios pastatė erdvų medinį namą [[pranciškonai|benardinų]] mokyklai. Joje kasmet mokėsi apie 200 vaikų. Mokykla kretingiškių švietimui tarnavo iki [[XX a.]] vidurio (sudegė [[1941]] m.). Jo valdymo laikais toliau buvo formuojama [[Kretingos dvaras|Kretingos dvaro sodyba]], pradėtas kurti landšaftinis [[parkas]], [[1816]] m. palei kelią į miestą (dab. [[Vilnius|Vilniaus]] gatvę) išmūryta nauja akmenų tvora.
Eilutė 57:
Turėjo nemažai nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo pavardę, tačiau tik [[1821]] m. vedė [[Lietuviai|lietuvių]] kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę, kuri [[1822]] m. pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą, turėjusią tapti didžiulių tėvo turtų paveldėtoja. Tuo nepatenkinti P. Zubovo giminės po jo mirties savo nuožiūra ėmėsi disponuoti palikimu, o Teklę su dukra privertė grįžti atgal į Vilnių, pasižadėdami, kunigaikštytei Aleksandrai, kol ji nepilnametė, ir jos motinai kas mėnesį mokėti po 3.000 rublių. Kunigaikštytei [[1824]] m. mirus, Teklė prisiteisė Rundalės dvarą ir ištekėjo už grafo Andrejaus Šuvalovo.
P. Zubovui mirus, dėl turto pasidalinimo kilo nesutarimų. Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė brolis Valerijonas, jo vaikai Aleksandras ir Platonas, bet jie Šiauliuose negyveno. Kretingos dvaru po P. Zubovo mirties disponavo sūnėnas, vyriausiojo brolio Nikolajaus Zubovo sūnus, tikrasis valstybės patarėjas, Rusijos karvedžio [[Aleksandras Suvorovas|Aleksandro Suvorovo]] vaikaitis [[Aleksandras Zubovas (1797)|Aleksandras Zubovas]] ([[1797]]–[[1875]]). [[1827]] m. po teismų Šiaulių, Joniškio ir kitus dvarus Lietuvoje paveldėjo brolis, Rusijos kariuomenės generolas majoras [[Dmitrijus Zubovas]]. Jis laikomas Lietuvos Zubovų šakos pradininku. Jo palikuonys įsikūrė Lietuvoje, susigiminiavo su vietiniais [[Bajorai (luomas)|bajorais]], rėmė tautinį lietuvių judėjimą, pasižymėjo švietėjiška ir kultūrine veikla.
== Šaltiniai ==
{{ref}}
* Lietuvių enciklopedija, t. 35. Bostonas, 1968, p. 125.
* [[Julius Kanarskas]]. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009, p. 30-31.
| |||