Prastovos mokestis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Prastovos''' [[mokestis]] yra netradicinis mokestis, išskaičiuojamas už finansinių lėšų nepanaudojimą – „prastovą“. Prastovos mokestis auksui, bet kuriuo atveju susideda ir iš jo saugojimo išlaidų. Finansų prastovos mokestis įvardijamas kaip pažangius ekonominius efektus duodantis mokestis, tačiau jis menkai ekonomikos mokslo buvo betyrinėtas, o ir praktinės panaudos pavyzdžių yra mažai žinoma. Šio mokesčio idėja atveria turtingą tyrinėjimų lauką ne tik ekonomikoje, bet ir kituose moksluose -pvz. sociologijoje. Panašiai kaip ir infliacija, užlaikymo mokestis mažina realią indėlio vertę, tačiau tai vyksta ne pinigų masės kiekio sąskaita, o apmokesdinimu. [[Vokietija|Vokietijos]] – [[Argentina|Argentinos]] ekonomistas Silvio Gesell pasiūlo finansų prastovos mokestį kaip priemonę pinigų apyvartai spartinti bei didinti ekonominį efektyvumą. Ekonomikos klasikas [[John Maynard Keynes]] nors ir pripažino šio mokesčio privalumus, tačiau pagrindiniu ekonomikos stabilumo veiksniu laikė infliacijos sureguliavimą. Prastovos mokestis pritaikytas lokaliai valiutai sėkmingai veikė Austrijos Wörgl miestelyje [[1932]]–[[1934]] m., tačiau centrinis Austrijos bankas po bylinėjimųsi šią naujovę, atnešusią aukštą užimtumą bei produktyvumą, deja, sustabdė. Šį mokestį tyrinėja ir prof. Bernard Lietaer, parašęs monografiją.