Napoleonas III: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S Vikifikavimas, replaced: → (3) using AWB |
||
Eilutė 49:
Tėvas [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono I]] jaunesnysis brolis, [[Olandijos karalius]] [[Liudvikas Bonapartas]], motina – Hortenzija de Boharnė, jų trečiasis sūnus.
[[1815]] m. Prancūzijoje žlugus imperijai su motina apsigyveno [[Šveicarija|Šveicarijoje]], kur motina nusipirko Arenenbergo pilį. Namuose ir karo mokykloje įgijo gerą išsilavinimą. Motina įkvėpė gilią pagarbą Napoleonui I, tikėjimą, kad jam lemta atkurti imperiją. [[1827]] m. jis išvyko į [[Italija|Italiją]] pas vyresnįjį brolį Napoleoną Liudviką, abu įsijungė į [[karbonarai|karbonarų]] judėjimą, [[1831]] m. Romanijoje dalyvavo nesėkmingame sukilime prieš [[popiežius|popiežiaus]] valdžią.
Mirus broliui ir Napoleono I sūnui [[Napoleonas II (Prancūzija)|Fransua Šarliui Bonapartui]] liko vieninteliu Bonapartų giminės pretendentu į valdžią. Siekdamas šio tikslo publikavo propagandinius straipsnius, traktatus istorijos ir karybos tematika, domėjosi [[socializmas|socialistinėmis]] teorijomis. Veikale Napoleono idėjos (''Des idées napoléoniennes'', 1839) formulavo tvirtos valdžios, turinčios tautos mandatą, ūkio modernizavimo ir racionalių socialinių reformų politinę programą. [[1836]] m. [[Strasbūras|Strasbūre]] ir [[1840]] m. [[Bulonė]]je organizavo nesėkmingus kariuomenės maištus prieš [[Liepos monarchija|Liepos monarchiją]]. [[1840]] m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Eilutė 56:
== Prezidentas ==
[[1848]] m. gruodžio mėn., remiamas legitimistų, orleanistų, dalies buržuazijos ir katalikų bažnyčios, triuškinamai laimėjo respublikos prezidento rinkimus, gaudamas 5,5 ir 7,5 mln. balsų. Orleanistų sugrąžinimo į sostą šalininkams laimėjus [[1849]] m. gegužės mėn. rinkimus į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, išliko jam nepalanki konstitucijos norma, numatanti ketverių metų trukmės prezidento kadenciją be teisės perrinkti. Legaliais metodais nepavykus šios normos pakeisti, [[1851]] m. [[gruodžio 2]] d. įvykdė valstybės perversmą, paleido Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, suėmė monarchistų ir respublikonų opozicijos lyderius. Nauja konstitucija buvo papildyta [[1852]] m. [[lapkričio 20]] d. plebiscite patvirtintu įstatymu apie imperijos atkūrimą (II imperija), o [[1852]] m. gruodžio 2 d. pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III.
== Imperatorius ==
Napoleono III įvestas režimas per visą jo valdymo laikotarpį buvo tvirtas, jį rėmė kariuomenė, valstiečiai, buržuazija ir bažnyčia. Parlamentas įstatymus tik tvirtindavo, negalėjo jų siūlyti. Tokiomis sąlygomis Prancūzijoje sparčiai plėtojosi pramonė, bankininkystė, smulkūs ir stambūs žemvaldžiai gavo solidžią finansinę paramą, išplėtota valstybinė labdara, legalizuoti [[streikas|streikai]] ir [[profsąjunga|profsąjungos]]. [[1853]]–[[1856]] m. jo iniciatyva įgyvendinta plataus masto Paryžiaus rekonstrukcija.
Aktyvi buvo ir II imperijos užsienio politika. [[1854]]–[[1856]] m. [[Krymo karas|Krymo kare]] pergalingai kariauta su [[Rusijos imperija]]. Napoleonas III paskelbė tautų teisės turėti savo valstybę principą, jo [[1859]] m. karas su [[Austrija]] pagreitino Italijos susivienijimą. Kartu vyko plėšikiški karai su [[Kinija]], plėstos Prancūzijos kolonijinės valdos. Nesėkme baigėsi [[1861]]–[[1867]] m. intervencija [[Meksika|Meksikoje]], pastangos sutrukdyti susivienyti [[Vokietija]]i.
Šeštame dešimtmetyje įvestas Napoleono III diktatoriškas režimas palaipsniui švelnėjo, septintasis dešimtmetis jau vadintas liberalia imperija. Susidarė sąlygos stiprėti respublikoniškai opozicijai. Tačiau dėl Napoleono III diplomatijos klaidų kilo [[1870]]–[[1871]] m. [[Prancūzijos-Prūsijos karas]]. Prie Sedano apsupta Prancūzijos kariuomenė [[1870]] m. [[rugsėjo 2]] d. kapituliavo, imperatorius pateko į nelaisvę. [[1870]] m. [[rugsėjo 4]] d. Paryžiuje įvyko bekraujė revoliucija, Prancūzija paskelbta respublika.
| |||