Mehmedas II: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Pridedama: da:Mehmed 2. |
S Vikifikavimas, replaced: → (6), - → – (2), d'A → d’A using AWB |
||
Eilutė 32:
|vikiteka=Category:Mehmed II
}}[[Vaizdas:Byzantine Constantinople eng.png|thumb|250px]]
'''Mehmedas II''' ([[1432]] m. [[kovo 30]] d. [[Edirnė]]je
Būdamas 21 metų, 1453 metais pasižymėjo [[Konstantinopolio žlugimas|užimdamas Konstantinopolį]] ir taip sužlugdydamas [[Bizantija|Bizantijos imperiją]]. Nuo to laiko jis prie savo titulų pridėjo ir "cezario" titulą.
== Ankstyvasis valdymas ==
Mehmedas gimė [[Edirnė]]je, Osmanų valstybės sostinėje, [[1432]] m. [[kovo 30]] d. Jo tėvas buvo sultonas [[Muradas II]] ([[1404]]–[[1451]] m.), o motina
Pirmo valdymo metu, Mehmedas II paprašė tėvo sugrįžti į sostą prieš [[Varnos mūšis|Varnos mūšį]], bet Muradas II atsisakė. Supykęs ant tėvo, kuris po atsistatydinimo gyveno ramų gyvenimą pietvakarių Anatolijoje, Mehmedas rašė: ''Jei tu esi sultonas ateik ir vadovauk savo armijoms. Jei aš esu sultonas, aš tau įsakau atvykti ir vadovauti mano armijoms''. Tad Muradas II vadovavo osmanų armijai Varnos mūšyje 1444 m.
Eilutė 47:
[[Vaizdas:Zonaro GatesofConst.jpg|thumb|left|Mehmedas II įžengia į Konstantinopolį, Fausto Zonaro paveikslas.]]
Po savo tėvo mirties [[1451]] m. Mehmedas vėl tapo sultonu. [[1453]] m. jis sunaikino [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperiją]], užimdamas jos sostinę Konstantinopolį<ref>[http://www.abcgallery.com/list/2001july16.html Sultan Mehmet II - Olga's Gallery<!-- Bot generated title -->]</ref>. Po šio užkariavimo [[1460]] m. jis užėmė Morėjos despotatą [[Peloponesas|Peloponese]]
Bizantijos istorikas [[Doukas]] teigė, kad užkariaujant Konstantinopolį Mehmedas II liepė jam atvesti 14 metų amžiaus [[Lucas Notaras|Luko Notaro]] sūnų asmeniniam malonumui. Kai tėvas šiam tikslui atsisakė duoti sūnų, Mehmedas liepė abu iš karto nukirsdinti<ref>[[Steven Runciman]], ''The Fall of Constantinople 1453''. Cambridge University Press, 1965.</ref>. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad tai vienas iš daugybės bandymų pavaizduoti musulmonus amoralius ir nurodo Švento Pelagijaus istoriją kaip galimą įkvėpimo šaltinį<ref>Andrews, Walter G.: ''The Age of Beloveds'', Duke University Press, 2005. ISBN 0-8223-3424-0</ref>.
▲Bizantijos istorikas [[Doukas]] teigė, kad užkariaujant Konstantinopolį Mehmedas II liepė jam atvesti 14 metų amžiaus [[Lucas Notaras|Luko Notaro]] sūnų asmeniniam malonumui. Kai tėvas šiam tikslui atsisakė duoti sūnų, Mehmedas liepė abu iš karto nukirsdinti<ref>[[Steven Runciman]], ''The Fall of Constantinople 1453''. Cambridge University Press, 1965.</ref>. Šiuolaikiniai istorikai mano, kad tai vienas iš daugybės bandymų pavaizduoti musulmonus amoralius ir nurodo Švento Pelagijaus istoriją kaip galimą įkvėpimo šaltinį<ref>Andrews, Walter G.: ''The Age of Beloveds'', Duke University Press, 2005. ISBN 0-8223-3424-0</ref>.
Po Konstantinopolio užkariavimo Mehmedas II save titulavo Romos Cezariu (''Kayser-i Rûm''), nes Bizantija buvo tai kas liko iš Romos imperijos sostinę perkėlus į Konstantinopolį 330 m., bet buvo pramintas Užkariautoju. Jis turėjo giminystės ryšių su Bizantijos imperatoriais, nes jo protėviai, pvz.: sultonas [[Orhanas I]] buvo vedę graikų princeses. Be jo Romos imperatoriaus titulą savinosi Šventosios Romos imperijos [[imperatorius Frederikas III]], atsekęs savo titulo istoriją iki [[Karolis Didysis|Karolio Didžiojo]], kurį Romos imperatoriumi karūnavo [[popiežius]] Leonas III 800 m.
Islamo kalbinėje tradicijoje išliko autentiškas hadith, kuriame minima Konstantinopolio užėmimo galimybė, priskiriamas pranašui [[Mahometas]]: ''Iš tiesų tu užkariausi Konstantinopolį. Koks nuostabus tai bus vadas ir kokia nuostabi bus ta armija!''<ref>{{cite web|url=http://www.sunnah.org/msaec/articles/Constantinople.htm|title=Conquest of Constantinople|accessdate=4|accessmonthday=August|accessyear=2006|author=GF Haddad|last=Haddad|first=GF|authorlink=Qasyoun@cyberia.net.lb|language=english}}</ref>
== Užkariavimai Azijoje ==
Eilutė 65:
Jis taip pat susipyko ir buvo nugalėtas savo buvusio [[vasalas|vasalo]] Valakijos valdovo [[Vladas Drakula|Vlado III Drakulos]] [[1462]] m. per Nakties ataką. Tada Mehmedas padėjo Drakulos broliui [[Radu cel Frumos]] atimti iš jo sostą tais pačiais metais. Vladas prarado visą valdžią ir pabėgo iš šalies.
Osmanai buvo sutriuškinti [[Moldova|Moldovos]] princo Stefano Didžiojo [[1475]] m. Vaslui mūšyje. [[1476]] m. Mehmedas nugalėjo Stefaną Valea Albă mūšyje ir beveik visiškai sunaikino gan mažą Moldavos armija. Po to jis nusiaubė Moldavos sostinę [[Suceava|Suceavą]], bet neužėmė Piatra Neamţ pilies ir Suceavos tvirtovės. Siaučiant [[maras|marui]] jo stovykloje ir trūkstant vandens, Mehmedas buvo priverstas atsitraukti, nes Stefanas gavo pastiprinimą. Be to moldavams į pagalbą žygiavo iš tremties grįžęs Drakula su 30 tūkst. karių armija.
[[1480]] m. Mehmedas įsiveržė į [[Italija|Italiją]]. Jis norėjo užimti [[Roma|Romą]] ir "suvienyti Romos imperiją". Iš pradžių atrodė, kad jam tai pavyks, kai jis lengvai užėmė Otranto miestą, bet popiežiaus pajėgos Otrantą atgavo po Mehmedo mirties [[1481]] m. George Kastrioti [[Skanderbeg]] (''İskender'' bėjus) maištas Albanijoje [[1443]]-[[1468]] m. lėmė tai, kad nebuvo galima skirti pakankamai pajėgų kampanijai Italijoje.
Konfliktai tarp Osmanų ir Europos valstybių parodė didėjančią Osmanų imperijos galią. Nors turkai visiškai nesutriuškino Balkanų valstybių, tačiau jos nesugebėjo sustabdyti Osmanų imperijos ekspansijos.
|