Martin Heidegger: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lankė gimnaziją [[Konstanca|Konstancoje]], Fribūre. M. Heideggerio šeima dėl nepritekliaus negalėjo leisti jam studijuoti universitete, todėl jis pradėjo lankyti Jezuitų seminariją, iš kurios buvo pašalintas dėl paskaitų nelankymo susisirgus rimta širdies liga.

M. Heidegeris susidomėjo filosofija būdamas septyniolikos, kai bažnyčios pastorius davė jam Franco Brentano knygą „Būties prasmių įvairovė pagal Aristotelį“, kuri, nors ir buvo pakankamai sudėtinga, padarė didžiulį įspūdį jaunajam mąstytojui ir prisidėjo prie jo visą gyvenimą trukusių egzistencijos prasmės tyrinėjimų. Filosofui taip pat padarė didžiulę įtaką [[Dostojevskis]], [[Nyčė]], Kierkegaardas.

Freiburgo universitete M. Heideggeris iš pradžių studijavo teologiją, bet po keturių semestrų, susidomėjęs Husserlio idėjomis, pradėjo studijuoti filosofiją (pažymėtina, kad suartėjimas su Husserliu jo filosofijoje nepaliko jokio žymesnio pėdsako).

1916 – 19271916–1927 m. M. Heideggeris nepublikavo jokių darbų, bet intensyviai studijavo Husserlio fenomenologiją, Shelerio folosofinę antropologiją, šv. Pauliaus, Augustino, Liuterio tekstus, supažindinusiais jį su istoriniais pavyzdžiais ir kartu padėjusiais suvokti, kad būties prasmės negalima aiškinti restauruojant senąją matafizinę ontologiją.

1922-19281922–1928 m. paskirtas Marburgo universiteto profesoriumi, kuriame dėstė ir žavėjo visus neįtikėtinu talentu. Tuo pačiu metu mąstytojas rengė pirmąją savo knygą (daugelis jo publikacijų paremtos paskaitų medžiaga). 1927 m., paskatintas universiteto dekano, jis skubotai, galutinai neužbaigęs, atidavė savo rankraštį publikavimui, pavadindamas „Būtis ir laikas“.

1928–1944 m. Heideggeris dėstė Freiburgo universitete, 1933 m. tapo rektoriumi, trumpą laiką priklausė nacių partijai (1944 m. buvo pašauktas į atsargos kariuomenę), 1934 m. rektoriaus pareigybių atsisakė.

1945–1951 m. Vokietiją okupavusios jėgos dėl sąsajų su nacizmu neleido M. Heideggeriui grįžti ir toliau dėstyti universitete. Išėjęs į pensiją 1952 m. mąstytojas išleido keletą esė ir interpretacijų, susijusių su istorijos filosofija, Nyčės studijomis (1961 m.). Paskutinis jo darbas -– „Filosofijos klausimai“ (1969).

Antrasis veikalas, gaivinantis Heideggerio filosofiją, atsiranda dėl Edmundo Husserlio, filosofo, nesidominčio klausimais apie filosofinę istoriją, įtakos. Husserlis teigė, kad visa, kas filosofija galėjo ir turi būti, yra patirties apibūdinimas (vadinasi fenomenologinis šūkis, „į daiktus savarankiškai"). Bet Heideggeris tai ketino paaiškinti kitaip: anot jo, patirtis visada yra jau išdėstoma pasaulyje ir būduose kaip būti. Tokiu būdu Husserlio supratimas, kad visa sąmonė yra „tyčinė" (prasme, kad ji yra visada numatoma kažkieno kryptimi ir visada yra „apie" kažką) pervedama į Heideggerio filosofiją, tapdama mintimi, kad visa patirtis yra įkurta "rūpinimesi". Heideggeris tokiu būdu veda savo apibūdinimą patirties atžvilgiu „Dasein", būtybės, kuriai buvimas yra klausimas.

Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, -– tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sambūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms.

* ([[1927]]) ''Būtis ir laikas'' ({{vok|Sein und Zeit}}) —– pagrindinis veikalas

* ([[1959]]) ''Ramumas'' ({{de|Gelassenheit}})

* Juozas Girnius „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai“. —– Vilnius, VDU leidykla, 2002,