Ludwig Wittgenstein: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.7.1) (robotas Pridedama: yi:לודוויג וויטגנשטיין |
S Vikifikavimas, replaced: → (23), (1939-1947 → (1939–1947 (2), - → – (9), ... → …, n'a → n’a (3) using AWB |
||
Eilutė 19:
| '''Žymiausi darbai''' || Loginis filosofinis traktatas (''Tractatus Logico-Philosophicus'', 1921 m.), Filosofiniai tyrinėjimai (''Philosophical Investigations'', 1953 m.)
|}
'''Liudvigas Vitgenšteinas''' ({{de|Ludwig Josef Johann Wittgenstein}}; g. [[1889]] m. [[balandžio 26]] d., Vienoje, Austrijoje-Vengrijoje
Liudvigas Vitgenšteinas įkvėpė dvi amžiaus pagrindines filosofines kryptis – lingvistinę, arba kasdienės kalbos, filosofiją bei loginį pozityvizmą. Svarbiausi jo darbai yra ''Loginis filosofinis traktatas'' (1921 m.) ir jau po Vitgenšteino mirties išspausdinta knyga ''Filosofiniai tyrinėjimai'' (1953 m.), kurią profesionalūs filosofai įvertino kaip svarbiausią XX a. filosofinį veikalą.
Pagal šiuos kūrinius Vitgenšteino filosofija paprastai skirstomi į ankstyvąjį (''Traktato'') ir vėlyvąjį (''Tyrinėjimų'') periodą. Abu periodus jungia įsitikinimas, kad filosofinės problemos neatskiriamai susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau su tos kalbos logika. Vitgenšteino supratimu, filosofinė problema – ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir požiūryje į ją. ''Traktate'' į kalbą žiūrima ne tik kaip į filosofinio tyrinėjimo priemonę, bet ir kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo objektą. Kalba yra „pasaulio veidrodis“: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą („Teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Kad teiginys prasmingai atvaizduotų pasaulį, jo struktūra turi atitikti faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrą: teiginio elementai – vardai
Požiūrį į filosofiją kaip į veiklą, o ne doktriną Vitgenšteinas išlaiko ir ''Filosofiniuose tyrinėjimuose'', bet atsisako mėginimo sukurti tobulą kalbą ir laiko tokias pastangas iš esmės klaidingomis, atmeta sisteminį požiūrį į kalbą. Filosofo tikslu Liudvigas iškelia kalbos funkcionavimo įvairiose sferose ištyrimą ir aprašymą. Kalbos, kaip „pasaulio veidrodžio“ sąvoką pakeičia požiūris į kalbą, kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslas. Į kalbos vartojimą jis ima žvelgti kaip į tam tikrą „kalbinį žaidimą“, kuriame teiginys laikomas ėjimu. Ankstyvasis Vitgenšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti užmaskuotą, realią loginę formą, struktūrą, beprasmybių priežastimi įvardindamas nutolimą nuo šio loginio kalbos karkaso. ''Tyrinėjimuose'' pripažįstama begalinė „kalbinių žaidimų“ įvairovė, filosofo uždavinys nebėra ieškoti kažko esmingo ir užslėpto kasdienės kalbos išraiškose. Tiek ''Traktate'', tiek ''Tyrinėjimuose'' Liudvigas laikosi požiūrio, kad filosofija yra veikla, o ne doktrina ir išlaiko savitą literatūrinį stilių, dažnai apibūdinamą kaip poetinį. T.
== Asmenybė ==
Nors gimė vienoje turtingiausių Austrijos-Vengrijos šeimų Vienoje, jis atsisakė didžiulio paveldo, kurį paliko šeima ir dirbo mokytoju, sodininku, vienu metu netgi buvo priverstas parduoti savo baldus, kad galėtų padengti išlaidas.
Bertranas Raselas (''Bertrand Russell'') Liudvigą apibūdina kaip “tobulą genijaus pavyzdį – aistringą, įžvalgų, gilų ir valdingą”. Vitgenšteiną pažinojusieji teigė, kad tai buvo kenčiantis ir despotiškas žmogus. Ričardas Rortis (''Richard Rorty'') rašo, kad pasibjaurėjimą pačiu savimi jis išliedavo ant kiekvieno pasitaikiusio žmogaus.
== Biografija ==
Eilutė 34:
=== Vitgenšteinų šeima ===
Pagal šeimos medį, kuris buvo sudarytas po Antrojo pasaulinio karo, Vitgenšteino tėvo prosenelis buvo Mozė Mejeris (''Moses Meier''), žydas, gyvenęs su savo žmona
=== Vaikystė ===
Eilutė 47:
Antonis Gotliebas (''Anthony Gottlieb'') pasakoja istoriją apie Paulių, kuris kartą praktikavosi groti vienu iš septynių šeimos rojalių. Tuomet jis sušuko tėvui kitame kambaryje: “Negaliu groti, kai tu esi namuose, nes jaučiu kaip tavo skepticizmas mano atžvilgiu sunkiasi pro duris!”.
Švedų psichiatro Kristoferio Gilbergo (''Christopher Gillberg'') teigimu, Paului pasireiškė lengvos autizmo formos simptomai; vokiečių psichiatras Sulas Vulfas (''Sula Wolff'') daro prielaidą, kad
Vyriausiasis iš brolių, Johanas, taip pat turėjo autizmo simptomų. Jis buvo pripažintas muzikos genijumi ir manoma, kad buvo homoseksualus. Mirė mįslingomis aplinkybėmis 1902 m. gegužę, kuomet pabėgo į Ameriką ir dingo plaukdamas Česapyko įlankoje. Spėjama, kad tai buvo savižudybė.
Lygiai po metų, būdamas 22 ir studijuodamas chemiją Berlyne, Rudolfas viename bare susimaišė mirtiną kokteilį iš pieno ir kalio cianido ir mirė agonijoje. Jis paliko keletą savižudybės raštelių, viename jų, kurį skyrė tėvams, Rudolfas rašė, kad sielvartauja dėl draugo mirties; kitame minėjo savo „iškrypusį polinkį“. Yra žinoma, kad šiuo laiko jis buvo kreipęsis į Mokslinį humanitarinį komitetą, organizaciją, kuri kovojo prieš Vokietijos Baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, draudusį homoseksualinius intymius santykius (
Kurtas nusišovė 1918 m. spalio 27 d., Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kuomet Austrijos karinės pajėgos, kurioms jis vadovavo, atsisakė vykdyti jo nurodymus ir masiškai pasitraukė. Gotliebas rašo, kad Hermina apie Kurtą yra pasakiusi, esą šis savyje nešiojasi „pasišlykštėjimo gyvenimu bakteriją“.
Paulius ir Liudvigas taip pat svarstė apie savižudybę. Vitgenšteinas yra pasakęs draugui, Deividui Pinsentui, kad 1912 metų sausį, kuomet B. Raselas įvertino jo filosofiją ir padrąsino dirbti toliau, baigėsi devynerius metus trukęs vienišumas ir mirties troškimas.
Eilutė 62:
Po Johano ir Rudolfo savižudybių Karlas nusileido ir sutiko Paulių bei Liudvigą leisti į mokyklą. Aleksandras Vo ([[Alexander Waugh]]) teigia, kad Liudvigui tuo metu jau buvo per vėlu įstoti į mokslinę Vyner Noištato ([[Wiener Neustadt]]) gimnaziją; jis neišlaikė stojamųjų gimnazijos egzaminų ir tik pasimokius papildomai jam pavyko įstoti į Aukštąją Berlyno Technikos mokyklą Lince ([[Linz]]) – vokiško nacionalizmo tvirtovę, kurioje mokėsi 300 mokinių. Šis trejus metus trukęs laikotarpis prasidėjo 1903, kai Liudvigui buvo 13 metų. Jaunasis filosofas apsigyveno vieno iš mokyklos mokytojų namuose.
Istorikė Brigita Haman ([[Brigitte Hamann]]) rašo, jog Liudvigas išsiskyrė iš klasės berniukų ir dėl to buvo mušamas. Jis kalbėjo labai taisyklinga vokiečių kalba, tačiau mikčiojo, rengėsi elegantiškai, buvo jautrus ir užsidaręs savyje.
Pasak Vo, Vitgenšteinas mokykloje buvo nepritapėlis, reikalaudavo kitų mokinių gerbti jį ir kreiptis Jūs ([[formal German „Sie“]]), dažnai praleisdavo pamokas, patirdavo kitų berniukų patyčias. Mokyklos baigimo pažymėjime tik vienas dalykas – religijos pamoka
=== Praradęs tikėjimą ===
Kai Liudvigas mokėsi vidurinėje mokykloje,
=== Oto Veiningerio įtaka ===
Kai Liudvigas Vitgenšteinas mokėsi pirmoje vidurinės mokyklos klasėje, filosofas Otas Veiningeris
== 1906 - 1913: Studijos ==
Eilutė 83:
=== Studijos Kembridže ir Moralės mokslų klubas ===
Vitgenšteinas norėjo studijuoti su Frege, bet šis jam patarė studijuoti Kembridžo universitete pas Raselą. Taigi lapkričio 18 dieną, 1911 metais į Trinity koledžą Vitgenšteinas atvyko nepranešęs. Tuo metu Raselas pietavo su C. K. Ogdenu (''C.K.Ogden''), kai, pasak Raselo:
Vėliau Raselas pakeitė savo nuomonę ir netgi leidosi įtakojamas Vitengešteino. Lapkritį 1911 metais jis rašė, jog iš pradžių galvojęs, jog Vitgenšteinas pamišęs, bet greitai nusprendęs, jog jis yra genijus: „Dėl tai kurių jo ankstesniųjų pastebėjimų buvo sunku apie jį spręsti. Jis, pavyzdžiui, vieną kartą pareiškė, jog visi egzistenciniai aiškinimai yra beprasmiai. Tai nutiko auditorijoje ir aš jį pasikviečiau pas save apsvarstyti šio teiginio: „Čia, šitame kambaryje šiuo metu nėra begemoto“ Kai jis nesutiko patikėti, aš pasižiūrėjau po kiekvienu stalu ir neradau nei vieno, bet jo neįtikinau.“ Praėjus trims mėnesiams po Vitengešteino atvykimo į Kembridžą Raselas sakė Moreliui: „Aš jį myliu ir jaučiu, jog jis galėtų išspręsti problemas, kurias išspręsti aš jau per senas... Jis yra jaunuolis, kurio tikimasi.“ Padėties apsikeitimas tarp Raselo ir Vitgenšteinas priėjo iki to, jog Raselas, 1916 metais Vitgenšteinas sukritikavus jo darbą, rašė: „ Jo kritika, nors nemanau, jog jis suvokė tuo metu, bet buvo svarbiausias įvykis mano gyvenime ir paveikė viską, ką aš esu nuveikęs anksčiau. Aš žinojau, jog jis buvo teisus ir žinojau, kad daugiau nebegalėsiu nieko rimto nuveikti filosofijoje.“
1912 metais Liudvigas Vitgenšteinas įstojo į Kembridžo etikos mokslų klubą, įtakingą filosofinių diskusijų grupę dėstytojams ir studentams. Tais pačiais metais lapkričio 29 dieną jis pristatė savo pirmąjį straipsnį – keturių minučių trukmės kalbą, apibrėžiančią filosofiją kaip „visus primityvius teiginius, kurie laikomi tiesa, nesant įrodymų ar įvairių tyrimų“. Šiuo savo požiūriu Vitgenšteinas pradėjo dominuoti visuomenėje, bei ypatinguose susitikimuose, skirtuose neeiliniams žmonėms. Dėstytojai juose nesilankydavo, tačiau visi žinojo, kad susitikimus organizuoja Vitgenšteinas. Tačiau ir jis turėjo galiausiai nustoti lankytis, kadangi 1930-aisiais metais pasirodė pranešimas, kad jis niekam nesuteikdavo galimybės pasisakyti.
Filosofijos klubas tapo legendinis dėl 1946 metais spalio 25 dieną įvykusio susitikimo Ričardo Breifveito (''Richard Bratheweit'') kambariuose, kur Vienos filosofas Karlas Poperis (''Karl Popper''), kaip svečias buvo pakviestas sakyti kalbos. Poperio straipsnis vadinosi „Ar egzistuoja filosofinės problemos?“. Jame K. Poperis atskleidė savo negatyvų požiūrį į Vitgenšteiną, tvirtindamas, kad problemos filosofijoje yra tikros, o
Džonas Meinardas Keinesis (''J.M.Keynes'') pakvietė Vitgenšteiną prisijungti prie Kembridžo Apaštalų, 1820-aisiais metais įsikūrusios elitinės slaptos bendruomenės, į kurią Raselas su Mūru įstojo dar būdami studentai. Bet Vitgenšteinui ten nepatiko ir jis lankėsi itin retai. Raselas nerimavo, kad Vitgenšteinas su savo literatūriniu protu, nesupras grupės humoro ar fakto, kad grupės nariai buvo įsimylėję vienas kitą. Lytonas Strachis (''Lytton Strachey'') 1912 metais gegužės 17 dieną pranešė Keinesui apie Apaštalų susitikimą, kuriame bus pristatytas Vitgenšteinas, vadindamas jį „Herr Sinckel-Winckel“.
Eilutė 93:
== 1913 - 1920: Pirmasis pasaulinis karas ir ''Traktatas'' ==
Karlas Vitgenšteinas mirė 1913 m. sausio 20 d. Gavęs palikimą, Liudvigas tapo vienu iš turtingiausių žmonių Europoje. Dalį palikimo jis anonimiškai paaukojo austrų rašytojams bei aktoriams. Kiek vėliau, Vitgenšteinas pajuto, kad akademikų apsuptyje jis negali rasti atsakymų į svarbiausius jam klausimus, todėl 1913 m. pasitraukė į Skjoldeno kaimelį Norvegijoje, kur išsinuomavo dalį namo žiemai. Vėliau jis suvokė, kad tai buvo vienas iš produktyviausių laikotarpių jo gyvenime, kurio metu jis parašė ''Logiką'' (''Logik'') – garsiojo traktato pirmtaką.
Liudvigui primygtinai reikalaujant, Džordžas Mūras aplankė jį Norvegijoje 1914 m. Mūras užrašinėdavo Liudvigo mintis, šiam baisiai nirštant, jei tik jis padarydavo bent menkiausią klaidą.
=== Karinė tarnyba ===
Eilutė 103:
=== ''Traktato'' užbaigimas ===
1918 m. vasarą Vitgenšteinas grįžo į savo šeimos vasarnamį Vienoje. Rugpjūčio mėnesį Traktatas buvo užbaigtas ir pateiktas leidėjams. Artimiausiu laikotarpiu Liudvigas patyrė daugybę skaudžių įvykių. Rugpjūčio 13 d. mirė jo dėdė. Spalio 25 d. jis sužinojo, kad leidėjai nusprendė nespausdinti jo veikalo, o 27 d. nusižudė brolis. Kiek vėliau, jis vėl buvo nusiųstas atgal į frontą, lapkričio 3 d. suimtas ir 9 mėnesius praleido kalėjime. 1919 m. rugpjūtį jis grįžo pas savo šeimą į Vieną. Liudvigas nusprendė padaryti du darbus: įstoti į mokytojų rengimo kolegiją ir tapti pradinių klasių mokytoju bei atsisakyti savo turto. 1914 m. jo paveldėtas turtas teikė jam 300 000 kronų pajamų per metus, o 1919 m. dėka investicijų Olandijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vertas dar daugiau. Jis išdalino savo turtą broliams ir seserims.
== 1920-1928: Mokytojavimas, ''Traktatas'', Haus Wittgenstein ==
Eilutė 109:
=== Mokytojo darbas Austrijoje ===
1919 metais rugsėjo mėnesį, jis įstojo į mokytojų kolegiją Kundmanngase, Vienoje. Šeima žvelgė į tai skeptiškai, tačiau nusprendė nesikišti.
Jis iš šeimos namų persikraustė į trečiąjį Untere Viaduktgasse gatvės rajoną ir per šį laikotarpį
1920 m. Vitgenšteinas įsidarbino pradinių klasių mokytoju Tratenbache. Pirmuosiuose savo laiškuose, jis rašė, jog šis miestelis nuostabus, tačiau jau 1921 m. spalio mėnesį savo laiške Raselui rašė: „Aš vis dar Tratenbache. Esu nuolatos apsuptas šlykštumo ir niekingumo. Aš žinau, kad niekur nėra idealių žmonių, tačiau čia jie daug labiau niekam tikę ir neatsakingi nei kur kitur.“
Eilutė 118:
=== ''Traktato'' išleidimas ===
Kol Vitgenšteinas gyveno izoliuotoje Austrijoje, Traktatas buvo publikuojamas su dideliu susidomėjimu, pirmiausia Vokietijoje 1921 Loginis-Filosofinis traktatas Vilhelmo Ostvaldo (''Wilhelm Ostwaldo'') ''Gamtos filosofijos metraščiuose'', tačiau Vitgenšteinas nebuvo patenkintas rezultatais ir apkaltino jį piratavimu. Raselas sutiko parašyti įvadą ir paaiškinti, kodėl tai svarbu, nes kitaip jis nebūtų paskelbtas. Buvo sunku ar net neįmanoma suprasti ar Vitgenšteinas buvo žinomas filosofas. Bet Vitgenšteinas nebuvo patenkintas Raselo pagalba. Jis prarado pasitikėjimą Raselu susirado jį
G. E. Mūras pasiūlė traktatui Loginę-filosofinę antraštę. Iš pradžių buvo sudėtinga rasti leidėją angliškam vertimui, kadangi Vitgenšteinas užsispyrė, kad angliškas leidimas pasirodytų be Raselo įžangos; Kembridžo leidykla atsisakė šio projekto būtent dėl šios priežasties. Galiausiai 1922 m. su Vitgenšteinas buvo susitarta, jog Keganas Paulas (''Kegan Paul'') išspausdintų dvikalbį leidimą su Raselo įžanga ir Ramsio-Ogdeno vertimu. Būtent šį vertimą patvirtino Vitgenšteinas, tačiau jame galima rasti daugelį klaidų. Tuo metu Vitgenšteinas prastai mokėjo anglų kalbą, o Ramsis buvo neseniai vokiečių kalbą išmokęs paauglys, todėl filosofai dažnai mieliau naudoja 1961 m. Deivido Pirso (''David Pears'') ir Brajano MacGineso (''Brian McGuinness'') vertimą.
''Traktato'' tikslas yra atskleisti ryšį tarp kalbos ir pasaulio: tai ką galime pasakyti ir tai ką galime parodyti. Vitgenšteinas teigia, kad kalba yra pagrindinė loginė struktūra, struktūra numatanti ribas tarp to, kas gali būti pasakyta prasmingai. Kalbos riba Vitgenšteinui yra minties riba. Daug kas filosofijoje apima mėginimus pasakyti neapsakomai ir pagal prasmę
Knyga skirta paaiškinti kalbą taip, jog ji būtų suprasta, kaip pasaulio struktūros atspindys („teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Ji yra 75 puslapių ilgio,
# Pasaulis yra viskas kas yra šiuo atveju.
# Kas yra reikalas – faktas- yra reikalų egzistavimas valstybėje. Loginio vaizdo faktai yra mintys.
# Mintis yra reikšmingas pasiūlymas.
# Teiginys, yra tiesa- funkcija elementarių teiginių.
# Bendra tiesos formos funkcija: Tokia yra bendra pasiūlymo forma.
# Ko mes negalime kalbėti, tą turime nutylėti.
=== Franko Ramsio vizitas, Puchbergas ===
1922 metų rugsėjį Vitgenšteinas perėjo į vidurinę mokyklą, esančią netolimame kaime Hasbache, bet žmonės jame pasirodė iš ties labai blogi: „Šie žmonės nėra visai žmonės, bet tik pasibjaurėtinos kirmėlės“, taip jis rašė savo draugams, po mėnesio jis iš ten išsikraustė. Lapkritį jis pradėjo dirbti kitoje pradinėje mokykloje Puchberge Schneebergo kalnuose. Ten jis jautėsi labai nelaimingas, teigė, jog ketvirtis ten gyvenančių kaimo gyventojų gyvuliai, o tik 3 ketvirčiai
=== Haidbauer incidentas, Oterholas ===
Vitgenšteinas 1924 metų rugsėjį vėl
Ir toliau Vitgenšteinas buvo apkalbamas dėl to, jog labai daug reikalavo iš vaikų. Džozefas Haidbaueris buvo 11 metų mokinys, kurio tėvas buvo miręs, o mama dirbo kambarine. Jam sunkiai sekėsi mokytis ir vieną dieną Vitgenšteinas trenkė jam 2 ar 3 kartus per galvą, dėl ko vaikas apalpo. Vitgenšteinas nunešė mokinį pas direktorių ir greitai pasišalino iš mokyklos, kad nesusidurtu su tėvais. Tačiau susitiko Herį Piribauerį, kuris jis buvo atsiųstas į klasę, kai nualpo Haidbaueris. Vitgenšteinas ankščiau buvo stipriai patempęs Piribauerio dukrai už ausų, o tai jai sukėlė kraujavimą. Piribaueris sutikęs Vitgenšteiną koridoriuje pasakė, jog jis yra ne mokytojas, o žvėrių treneris, todėl jis eina iškvieti policijos. Piribaueris stengėsi jį sulaikyti, tačiau, policijos komisariatas buvo tuščias, o kai jis kreipėsi į policiją kitą dieną, jam pranešė, jog Vitgenšteinas dingo 1926 metų balandžio 28 dieną. Vitgenšteino atsistatydinimo rašte vietos inspektoriui Vilhelmui Kundtui, kuris įkalbinėjo pasilikti, pareiškė, jog jo „mokytojavimo dienos“ baigėsi. Teismo sprendimas buvo priimtas gegužę, kuomet teisėjas padarė psichologinę išvadą; rugpjūtį Vitgenšteinas gavo laišką iš draugo Liudvigo Henselio (''Ludwig Hänsel''), kuriame teigima, jog Liudvigas girdėjo, kas įvyko tačiau nežino nieko, kas nutiko po to. Aleksandras Vo (''Alexander Waugh'') rašė, jog Vitgenšteino šeima ir jų pinigai galėtų, jam padėti viską užglaistyti. Vo rašė, jog Haidbaueris mirė greitai po to, nuo hemofilijos; Monk teigė, jog jis mirė nuo leukemijos, kai jam buvo 14 metų. Po 10 metų
=== Haus Wittgenstein ===
Eilutė 150:
=== Doktorantūra ir koledžo tarybos narystė ===
Ramsio ir kitų raginamas, 1929 m. Vitgenšteinas grįžo į Kembridžą. Keinsas savo laiške rašė: ''Ką gi, Dievas atvyko. Pasitikau jį 17:15 traukinyje.'' Nepaisant šlovės,
=== Anšliusas ===
Nuo 1936-ųjų Vitgenšteinas metus gyveno Norvegijoje, kur
Kol 1938 m. kovą Vitgenšteinas buvo Airijoje, Vokietija aneksavo Austriją, prijungdama ją prie nacistinės Vokietijos. Iki tol Austrijos pilietis, Vitgenšteinas dabar tapo išsiplėtusios Vokietijos piliečiu ir žydu pagal 1935
Po Anšliuso Paulius beveik iš karto išvyko į Angliją, o vėliau į Jungtines Valstijas. Naciai išsiaiškino jo santykius su Hilde Šania ([[Hilde Schania]]), aludario dukra, su kuria jis turėjo du vaikus, bet buvo nevedęs (tą padarė vėliau).
Likus kelioms dienoms iki invazijos į Lenkiją, Hitleris Vitgenšteino broliams ir seserims suteikė mišraus kraujo ([[mischling]]) žydų statusą. 1939 m. dėl statuso pakeitimo Hitleriui buvo pateikta 2100 prašymų, iš kurių jis pripažino tik 12. Antonis Gotliebas rašė, jog pretekstas buvo jų senelis, Vokietijos princo nesantuokinis sūnus, kuris leido Reihsbankui (tuo metu tai buvo centrinis Vokietijos bankas) Šveicarijoje iš Vitgenšteinų reikalauti aukso, užsienio valiutos bei turimų akcijų. Margarita, tapusi Amerikos piliete santuokos su amerikiečiu dėka, buvo ta, kuri pirmoji pradėjo derybas dėl savo senelių rasės statuso, kaip pagalbinė priemonė derybose buvo naudojami šeimos pinigai. Paulius pabėgo į Šveicariją, o po to 1938
=== Filosofijos profesorius ===
Po to, kai Mūras 1939 metais atsistatydino iš filosofijos katedros vadovo pareigų, naujuoju vadovu buvo išrinktas Liudvigas; vėliau jam buvo suteikta ir Britanijos pilietybė. Tų pačių metų liepą jis vyko į Vieną padėti
Po darbo Vitgenšteinas dažniausiai atsipalaiduodavo kino teatre, žiūrėdamas filmus apie laukinius Vakarus, kur jis mėgdavo sėdėti labai arti ekrano. Filosofas taip pat mėgo skaityti detektyvus. Normanas Malkolmas ([[Norman Malcolm]]), vienas iš artimiausių Vitgenšteino draugų, rašė, kad jis išskubėdavo į kiną vos tik baigdavo dėstyti paskaitą. ''Kai studentai pradėdavo judinti savo kėdes, jis meldžiamu žvilgsniu pažiūrėdavo į draugą ir žemu tonu paklausdavo: ''Ar eitum su manim į kiną?''. Pakeliui Vitgenšteinas nusipirkdavo bandelę arba pyragėlį su lašinukais ir žiaumodavo jį žiūrėdamas filmą”.
Eilutė 187:
''Filosofiniai tyrinėjimai'' buvo išleisti 2 dalimis 1953 m. Didžioji dalis pirmosios knygos dalies paragrafų buvo parengti spausdinimui dar 1946 m., tačiau Liudvigas atsiėmė rankraštį. Antroji, trumpesnioji dalis, buvo pridėta jo leidėjų.
Vitgenšteinas ''Filosofiniuose tyrinėjimuose'' kviečia skaitytoją pamąstyti apie kalbos daugialypiškumą, jos dalių vystymasį bei funkciją. Jis teigia, kad problemos kyla iš neteisinga linkme nukreiptų filosofų pastangų svarstant žodžių reikšmes nepriklausomai nuo jų konteksto bei gramatikos. Problemos atsiranda, kai kalba yra prievarta ištraukiama iš savo natūralios terpės ir pašalinamos visos konteksto detalės.
Didžiąją
== Nuorodos ==
| |||