Liudvikas Kšivickis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Liudvikas Kšivickis''' ({{pl|Ludwik Krzywicki}}, [[slapyvardis|slapyvardžiai]] ''K.R. Żywicki, J. F. Wolski'' ir kiti, [[1859]] m. [[rugpjūčio 21]] d. [[Plockas]] -– [[1941]] m. [[birželio 10]] d. [[Varšuva]]) – [[Lenkija|Lenkijos]] [[pedagogas]], sociologas, etnologas, antropologas, ekonomistas, [[Lietuva|Lietuvos]] archeologas, piliakalnių tyrinėtojas.

Gimė Plocko miestiečių Tadeušo Kšivickio ir Zofijos Ivanickos Šeimoje. [[1871]] m. įstojo į Plocko gimnaziją, o ją baigęs, [[1878]] m. įstojo į [[Varšuvos universitetas|Varšuvos universiteto]] Fizikos -– matematikos fakultetą. Baigęs šias studijas, toliau studijavo mediciną. Studijų metais įsitraukė į socialistinę studentų veiklą, susidomėjo [[marksizmas|marksizmu]], dalyvavo steigiant [[Proletariatas (partija)|Proletariato partiją]], už dalyvavimą antirusiškoje studentų demonstracijoje [[1883]] m. pašalintas iš universiteto. Vengdamas arešto pasitraukė į [[Krokuva|Krokuvą]]. [[1884]] m. studijas tęsė [[Leipcigas|Leipcige]], gyveno viename bute su nuo [[Ramygala|Ramygalos]] kilusiu [[narodninkai|narodninku]], vėliau garsiu gydytoju Teodoru Kuodžiu ([[1861]]-[[1917]] m.). [[1885]] m. gyveno [[Paryžius|Paryžiuje]], kur lankė Antropologijos instituto paskaitas. [[Ciurichas|Ciuriche]] susipažino su medicinos studente Rachele Feldberg, kurią tais pačiais metai vedė [[Lvovas|Lvove]]. Jie užaugino du sūnus, Aleksandrą ir Ježį. Nuo [[1888]] m. gyveno ir dirbo Varšuvoje, bet dėl politinės veiklos buvo priverstas išvykti į [[Berlynas|Berlyną]].

L. Kšivickis buvo vienas pirmųjų mokslinio socializmo idėjų propaguotojų Lenkijoje, [[Karlas Marksas|K. Markso]] „Kapitalo“ pirmojo tomo pirmojo leidimo lenkų kalba (1884-[[1890]] m.) pagrindinis vertėjas ir redaktorius. Veikale „Agrarinis klausimas“ (1903 m.), remdamasis Markso žemės rentos teorija ir didele faktine medžiaga, išanalizavo ir palygino JAV ir Europos žemės ūkį.

Revoliucinė veikla L. Kšivickį 1890 m. atvedė ir į Lietuvą. Apsistojo [[Šiauliai|Šiauliuose]], pas savo pažįstamą grafą [[Vladimiras Zubovas|Vladimirą Zubovą]], kuris prijautė revoliucionierių idėjoms. Šiaulių krašte gyveno ir kiti jo pažįstami -– [[Liudvikas Janavičius]], [[Antanas Mikševičius]], su kuriais buvo susipažinęs gyvendamas Lvove. Jie tuomet buvo Dublonų priemiestyje buvusios Žemės ūkio mokyklos studentai. Apsilankęs [[Bubiai (Šiauliai)|Bubių]] dvare, jis susidomėjo čia esančiu piliakalniu. Nuo to laiko iki pat [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] pradžios, L. Kšivickis kasmet po keletą mėnesių praleisdavo Lietuvoje, daugiausia [[Žemaitija|Žemaitijoje]].

Grįžęs gyveno Plocke, vėliau vėl Varšuvoje. [[1893]] m. du mėnesius viešėjo [[JAV]]. [[1905]] m. buvo areštuotas, porą mėnesių sėdėjo Varšuvos kalėjime. Iki [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karto]] dėstė įvairiose mokyklose, dalyvavo daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, bendradarbiavo leidžiant įvairius leidinius. Paminėtinas jo darbas „Kurpiai“, išspausdintas [[1892]] m., už kuri jis [[1906]] m. gavo [[Lvovo universitetas|Lvovo universiteto]] filosofijos daktaro vardą, o Mianovskio kasa skyrė jam didžiulę, apie 4000 rublių premiją.

[[1893]] m. buvo išspausdintas kitas jo darbas „Žmonės. Etninės antropologijos bruožai“ (''Ludy. Zarys antropologu etnicznej''). [[1914]] m. išspausdintas jo darbas. .Visuomeninė -– ūkinė santvarka laukiniais ir barbarybės laikais“ („Ustroje spoleczno - gospodarcze w okresie dzikoci i barbarzynstwa). [[1921]]-[[1936]] m. jis buvo Varšuvos universiteto specialiai jam sukurtos Visuomeninių santvarkų teisės katedros vedėjas. 1934 m. anglų kalba buvo išspausdintas jo darbas „Primityvios visuomenės ir jų gyvoji statistika“ (''Primitive society and it's vital statistics'').

Jis apžiūrėjo apie porą šimtų Lietuvos piliakalnių. Juos matavo, fotografavo, užrašinėjo žmonių pasakojimus. Vėliau ėmė piliakalnius tyrinėti. [[1902]]-[[1912]] m. jo kasinėti: [[Bubių piliakalnis]] ([[Šiaulių rajono savivaldybė|Šiaulių raj]].), [[Dūkšto piliakalnis]] ([[Ignalinos rajonas|Ignalinos raj]].), [[Petrašiūnų piliakalnis]] ([[Rokiškio rajonas|Rokiškio raj]].), [[Gabrieliškių piliakalnis]] ([[Raseinių rajonas|Raseinių raj]].), [[Lentainių piliakalnis]] ([[Kauno rajonas|Kauno raj]].), [[Moškėnų piliakalnis]] (Rokiškio raj.), [[Veliuonos piliakalnis]] ([[Jurbarko rajonas|Jurbarko raj]].), [[Vorėnų piliakalnis]] ([[Molėtų rajonas|Molėtų raj]].). Laidojimo paminklų beveik netyrinėjo.

Lietuvoje jis susirado talkininkų. Jį lydėdavo lietuviai studentai [[Povilas Višinskis]], [[Jurgis Šaulys]], [[Vincas Čepinskis]], [[Vladas Nagevičius]], Aukštaitijoje talkino [[Mykolas Riomeris]]. Vėliau artimu draugu tapo [[Tadas Daugirdas]]. Svarbiausias jo darbas, skirtas Žemaitijos piliakalniams, yra „Žemaitijos senovė“, išleistas [[lenkų kalba]] [[1906]] m. Varšuvoje. Lietuviškas vertimas pasirodė [[1928]] m.

* Człowiek i społeczeństwo. Wybór pism, wyd. Książka i Wiedza, Warszawa 1986

* Dzieła (t. 1–9, PWN, Warszawa 1957–1974)

* Idea a życie. Z wczesnej publicystyki (1883-18921883–1892) (PWN, Warszawa 1957)

* Studia socjologiczne. Wybór (PIW, Warszawa 1951)

* Wspomnienia (t. 1–3, 1957–1959)

* [[Gintautas Zabiela]]. Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 22-26.

* Tadeusz Kowalik, Krzywicki (Wiedza Powszechna, Warszawa 1965)

* Ryszard Nazar, Z dziejów recepcji marksizmu w Polsce. Koncepcja materializmu historycznego w ujęciu Ludwika Krzywickiego (PWN, Warszawa 1987)