Lidija Meškaitytė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dailininkės unikalumas – miniatiūrose atvaizduoti peizažai. Dėl patirtų sužalojimų negalėdama toli keliauti dažniausiai piešdavo greta namų esančius vaizdus. Paveikslai nutapyti taip kruopščiai ir preciziškai, jog juose puikiai matomas kiekvienas medžio lapas ar žolės stiebas. Net spalvas dailininkė stengdavosi parinkti kiek įmanoma natūralesnes, artimesnes gamtai. Be kelių šimtų (yra išlikusios 358) miniatiūrų L. Meškaitytė tapė ir [[natiurmortas|natiurmortus]], kompozicijas. Yra nutapiusi ir [[portretas|portretų]].

Pirmą kartą L. Meškaitytės darbai eksponuoti [[1952]] m. Jurbarko rajono menininkų kūrybos parodoje. [[1954]] m. kūrinėlius parodžiusi Kauno dailininkams profesionalams ir išgirdusi palankų kūrybos įvertinimą, buvo paskatinta kurti toliau. Vienas pirmųjų L. Meškaitytę, kaip dailininkę, [[1956]] m. atrado tapytojas [[Kazys Abromavičius]].<ref>http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3050&st_id=6889&txt=meninink%C4%97%20-%2044k%20-</ref> Nuo [[1957]] m. miniatiūros eksponuotos parodose [[Vilnius|Vilniuje]], [[Rusija|Rusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[JK|Anglijoje]], [[Norvegija|Norvegijoje]]. [[1958]], [[1962]] ir [[1968]] m. išleisti trys pieštų atvirukų rinkiniai.