Jurgis Podiebradietis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Jiržis Podiebradietis''' ({{cs|Jiří z Poděbrad}}, [[1420]] m. [[balandžio 23]] d. [[Podiebradai|Podiebraduose]] -– [[1471]] m. [[kovo 22]] d. [[Praha|Prahoje]]) – [[Čekijos karalius]] ([[1458]]-[[1471]] m.).

Jiržis iš Kunštato ir Podiebradų valdė [[Čekija|Čekijos karalystę]] nuo [[1458]] m., kai buvo išrinktas čekų didikų, iki [[1471]] m., kai netikėtai mirė [[Praha|Prahoje]]. Jis tapo vieninteliu Čekijos karaliumi, kuris buvo kilęs ne iš valdovų dinastijos, o iš Čekijos didikų. Po jo valdė tik karaliai iš svetimų dinastijų.

Būdamas [[Mlada Boleslavas|Mlados Boleslavės]] srities gubernatorius ({{cs|hejtman}}, {{de|Landeshauptmann}}), Jiržis tapo artimas Hinekui Ptačekui iš Pirkštejno. Jam mirus, perėmė Čekijos didikų sistemos valdymą, ėmė vadovauti [[Husitai|husitams]]. Tuo tarpu vėl pradėjo aktyviai veikti [[Katalikai|katalikų]] opozicija, ir Jiržis, supratęs pavojų, [[1448]] m. užgrobė [[Praha|Prahą]].

Priežastis, dėl ko Jiržis buvo išrinktas karaliumi buvo ta, kad čekų [[Husitai|kališnykų]] [[Bajorai (luomas)|bajorai]] troško išsaugoti ligšiolinius husitų revoliucijos pasiekimus, pirmiausia ''[[komunija|komunijos]] priėmimą abiem pavidalais'' (kai visi dalyviai, ne vien tik dvasininkas, eucharistijos metu priima ne tik ''duoną''/kūną, bet ir ''vyną''/kraują). Dėl to jiems reikėjo „husitų karaliaus“ (šį pavadinimą reikėtų suprasti kaip ''nuosaikių'' husitų karalius). Ne tik kyšių bei pažadų dėka (kaip antai [[Jonas II iš Rožumberko|Jonui II iš]] [[Rožumberkas|Rožumberko]]), bet ir spaudimu bei grasinimais pasiekė, kad jam balsus atiduotų ir čekų katalikų didikai. Vis dėlto Jiržio rinkimuose nedalyvavo [[Čekija|Čekijos karūnos]] šalutinių (katalikiškų) žemių atstovai. Jo nerėmė ir [[Moravija|Moravijos]] katalikai. Naujas karalius sąžiningai vykdė [[Bazelis|Bazelio]] [[Bazelio kompaktatai|kompaktatų]] nuostatas. Tuo pačiu stengėsi užtikrinti taikų gyvenimą tarp [[Evangelikai|utrakvistų/kališnykų]] daugumos ir katalikų mažumos. Pakantus kitoms religijos atšakoms Jiržis buvo ir asmeniniame gyvenime. Abi jo žmonos -– [[Kunhuta Šternberkietė]] ir [[Johana Rožmitalietė]] buvo katalikės. Savo karūnavimo išvakarėse slapta [[Popiežiaus legatas|Popiežiaus legatams]] prisiekė ištikimybę [[Popiežius|popiežiui]] (tada valdė [[Pijus II]]) bei pažadėjo persekioti [[Erezija|eretikus]]. Šią priesaiką abi pusės traktavo skirtingai: [[Romos kurija]] ją suprato kaip Jiržio nusisukimą nuo [[Utrakvizmas|kalicho]], pats karalius Jiržis tai suprato kaip pažadą persekioti [[Unitas Fratrum]] ([[Čekų kalba|ček.]] ''Jednota bratrská'') narius (taip pat Valdenskius, Mikulašencus, kitus), kuriuos iš tikrųjų negailestingai persekiojo. Savo pripažinimą Čekijos karaliumi svetur buvo priverstas išsikovoti ginklu. Įsibraudamas į [[Austrija|Austriją]] privertė [[Albrechtas VI Habsburgietis|Albrechtą VI Habsburgietį]] ([[1418]] -– [[1463]]) atsisakyti pretenzijų į [[Moravija|Moraviją]]. [[Silezija]] ir abi [[Lužica|Lužicos]] (aukštoji ir žemoji) Jiržį karaliumi pripažino jau [[1459]]/[[1460]] metais. Savo diplomatinio lankstumo dėka Jiržis laimėjo imperatoriaus [[Imperatorius Frydrichas III|Frydricho III]] simpatijas, kuris jam [[1459]] m. paskyrė Čekijos karūnos žemių [[Feodas|valdą]] ir kurfiursto pareigas bei Čekijos karalystės privilegijas. Bet tai nulėmė draugystės su [[Karalius Matijašas Hyunady-Korvynas|Matijašu Korvynu]] pabaigą, kuriam pagelbėjo pasiekti [[Vengrijos karalystė|Vengrijos]] karaliaus sostą (ir kurio išrinkimo nepripažino Frydrichas III, pats siekęs sosto motyvuodamas, kad yra Ladislavo Pomirtinio dėdė), bei ištekino už jo savo dukterį [[Karalienė Kotryna (Kunhuta) Podiebradietė|Kotryną Podiebradietę]].

Jiržis tapo valdovu, gerbiamu tiek tėvynėje, tiek ir užsienyje. Tuo tarpu visą savo politinį gyvenimą -– nuo ankstyvos jaunystės iki tapdamas karaliumi -– turėjo didelį tarptautinį politinį trūkumą: absoliučios daugumos išsimokslinusių europiečių bei priešininkų (pirmiausia šalutinių [[Čekija|čekijos karūnos]] žemių ([[Katalikai|katalikiškos]] [[Žemutinė Silezija|Žemutinės Silezijos]] ([[Vroclavas|Vroclavo]]), katalikiškos [[Vokiečiai|vokiškų]] [[Moravija|Moravijos]] miestų) buvo laikomas husitų [[Erezija|eretiku]] bei žemo rango pasipūtėliu (netgi neva nesantuokiniu -– iš tiesų, jo tėvas [[Viktorinas Bočekas iš Kunštato ir Podiebradų|Viktorinas Podiebradietis]] neaiškiomis aplinkybėmis vedė ir tapo tėvu husitų kovų įkarštyje vos 17 metų amžiaus, žmona žuvo taip pat husitų mūšyje; Jiržis vaikystėje -– iki 7 metų amžiaus -– gyveno su tėvu, iki šio mirties ([[1427]] m.), kai tapo visišku našlaičiu), neteisėtai uzurpavusiu sostą.

Situacija ir toliau prastėjo po to, kai popiežius [[Pijus II]] pradėjo spausti Jiržį, kad susidorotų su [[Erezija|eretiškais]] husitais. Karalius išsiuntė įgaliotus pasiuntinius (jiems vadovavo [[Zdenekas Kostka iš Postupicų]]) su reikalavimu ([[1462]] m. kovo mėn.) ratifikuoti Bazelio [[Bazelio kompaktatai|kompaktatus]], pirmiausia bent du iš keturių artikulų: [[Utrakvizmas|taurės (kalicho)]] (t. y.''komunijos ėmimo abiem pavidalais'') legalizavimą bei kališnykų kunigo [[Jonas Rokycana|Jono Rokycanos]] patvirtinimą [[Praha|Prahos]] [[Arkivyskupas|arkivyskupu]]. Pijus II abu reikalavimus atmetė motyvuodamas tuo, jog ''taurė (kalichas)'' buvo leistas tik pirmajai husitų kartai ir kad Romos kurija su kompaktatais niekuomet oficialiai nesutiko. Nors tai tiesiogiai nebuvo ištarta, tapo aišku, jog nuo šio momento kališnykai -– su karaliumi priešakyje -– tapo eretikais.

Jiržis jau seniai numatė, jog teks susiremti su popiežiumi (be to, apie nesėkmingų derybų eigą [[Roma|Romoje]] buvo nuolat informuojamas), dėl to nusprendė užsitikrinti paramą tarp sąjungininkų Europos valdovų katalikų. Jo pirmasis patarėjas, [[humanistas]] [[Antonio Marini]] iš [[Grenoblis|Grenoblio]], inspiravo karalių jau [[1462]] m. gegužės mėn. sukurti ''Visuotinės krikščionių taikos organizaciją'' („{{cs|Smlouva o nastolení míru v celém křesťanstvu}}“). Organizacijos nariai laikytųsi taikos įtvirtinimo, pagarbos valstybių nacionaliniam suverenitetui, nesikišimo į vidaus reikalus principų, o nesutarimus spręstų tarptautiniame tribunole („viešame konsistoriume“); organizacija suvienytų Europą kovoje prieš [[Turkai|turkus]] (nebent ir šie sutiktų prisijungti ir laikytis visų sutarties principų) -– „atkakliausius bei žiauriausius krikščionybės priešus“ -– ir išvytų juos iš buvusių krikščioniškų žemių. Sąjungos (federacijos) valstybės, įeinančios į didesnius vienetus (Galija, Germanija, Italija, Ispanija), gautų po vieną balsą, o [[Prancūzija]] vadovautų. Tuo tarpu apie popiežių projektas beveik neužsiminė ir numatė jam tik mažai reikšmingą vaidmenį. Būtent tai projektui ir pakenkė. A. Marini buvo išsiųstas su slapta misija po Europos valdovų rezidencijas -– per vėlesnius 2 metus keliskart aplankė [[Venecijos respublika|Serenissimą]] ([[Venecija|Venecijos]] respubliką ([[697]] -– [[1797]])), [[Prancūzija|Prancūzijos]] karalystę, [[Burgundijos kunigaikštystė|Burgundijos kunigaikštystę]], [[Lenkija|Lenkijos karalystę]], [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karalystę]], [[Brandenburgas|Brandenburgo]] markgrafystę bei [[Saksonija|Saksonijos]] kurfiurstiją. Tik pas vokiečių kunigaikščius, Lenkijos bei Prancūzijos karalius projektas susilaukė palankių atsiliepimų. Venecijiečiai atsisakė bet ką daryti be popiežiaus palaiminimo, [[Karalius Matijašas Hyunady-Korvynas|Korvynas]] buvo tiesiogiai papirktas popiežiaus subsidijų, [[Burgundijos kunigaikštystė|Burgundija]] ėjo link konfrontacijos su Prancūzijos karalyste ir iš viso atsiliepė šaltai. Net kita slapta delegacija (vadovaujama [[Albrechtas Kostka iš Postupicų|Albrechto Kostkos iš Postupicų]] kartu su A. Marini), skirta specialiai Prancūzijai ([[1464]] m. gegužė), nepajėgė įveikti meistriškų [[Romos kurija|kurijos]] diplomatijos intrigų bei spaudimo. [[Liudvikas XI]] sutiko tik su dvišale sutartimi dėl draugystės.

Šią misiją savo dienoraštyje aprašė Vaclavas Šašekas iš Byržkovo, tuo inspiruodamas čekų romanų rašytoją [[Aliosas Jirasekas|Aloyzą Jiraseką]] parašyti žinomą knygą „Nuo Čekijos iki pasaulio krašto“ (ček.: ''Z Čech až na konec světa'').

Toliau gilėjanti priešprieša tarp karaliaus ir popiežiaus paskatino nepatenkintą dalį katalikiškų valdininkų bei miestų priešintis karaliui. Jau nuo [[1463]] m. karą karaliui paskelbė [[Vroclavas]]. Popiežius [[Pijus II]] [[1464]] m. vasarą iškvietė karalių Jiržį į bažnytinį teismą kaip eretiką. Atvykimo terminas (tais laikais įprastas) -– ne vėliau, kaip iki 180 parų (apsisprendė tai padaryti dar iki [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygio]] prieš turkus -– šiam reikalui teikė pirmenybę). Tačiau mažiau negu du mėnesius po iškvietimo popiežius mirė. Kitas popiežius [[Paulius II]] tą iškvietimą [[1465]] m. [[rugpjūčio 2]] d. pakartojo. Kadangi popiežius iki 180 parų nerado jėgos, kuri Jiržį galėtų nubausti (niekas iš Jiržio kaimynų tada ar nenorėjo, ar tam neturėjo pakankamai stiprios bei tinkamos kariuomenės), terminą pratęsė. [[Roma]] bent jau stiprino spaudimą menkindama Jiržio poziciją karalystės viduje. 1465 m. gruodį popiežius visiems karalystės pavaldiniams anuliavo ištikimybės karaliui priesaikas bei įsipareigojimus. [[1466]] m. gruodžio 23 d. popiežius Jiržį prakeikė kaip nepataisomą eretiką, nesilaikantį priesaikos bei „šėtoną žmogaus kūne“, paskelbė jį netekus sosto bei paskelbė prieš jį [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus karą]]. Popiežiaus paskatinti, 1465 m. [[lapkričio 28]] d. grupė (16) maištautojų (visi buvo bajorai -– katalikai, jiems vadovavo buvęs Jiržio svainis [[Zdenekas Šternberkietis]]) Žaliojoje kalvoje ({{cs|Zelená hora}}) įsteigė [[Zelena horos susivienijimas|Zelena horos susivienijimą]] ({{cs|Jednota zelenohorská}}). Šis susivienijimas per trumpą laiką rado bendraminčių [[Vroclavas|Vroclave]], kai kuriuose Moravijos katališkuose suvokietintuose miestuose: [[Pilzenas|Pilzene]], [[Brno|Brne]], [[Jihlava|Jihlavoje]], [[Znojmo|Znojme]], kilo karas prieš karalių. Ta proga, kad prieš Jiržį buvo organizuojamas kryžiaus karas, pasinaudojo ambicingas Vengrijos karalius [[Karalius Matijašas Hyunady-Korvynas|Matijašas Korvynas]], buvęs Jiržio [[Karalienė Kotryna (Kunhuta) Podiebradietė|žentas]], tapęs jo vadu. Jo ataka, pradėta [[1468]] m. kovo mėn. įsiveržimu į Moraviją, iš pradžių buvo sėkminga. Korvynas palaipsniui naikino Jiržio pozicijas. Gegužės mėn. jau vyko kovos pietvakarių Moravijoje, [[gegužės 14]] d. buvo paimtas ir sunaikintas [[Tršebyčas]] ({{cs|Třebíč}}), vėliau apsupta [[Špilberkas|Špilberko]] pilis [[Brno|Brne]], vienuolynas [[Vienuolynas Hradisko (Olomoucas)|Hradisko]] ({{cs|Klášter Hradisko}}). Čekų kariuomenės žygis prieš Korvyną baigėsi katastrofa [[Mūšis prie Zvolės (1468)|prie Zvolės]] ({{cs|Bitva u Zvole}}) (kariuomenė, vadovaujama [[Jonas Kostka iš Postupicų|Jono Kostkos iš Postupicų]], buvo visiškai sunaikinta ir pats Jonas Kostka mirtinai sužeistas). Neatlaikę apsupties, pasidavė ir vienuolyno Hradisko įgula, o po pusės metų ([[1469]] m. vasarį) Špilberkas. 1469 m. vasarį Korvynas, su galinga kariuomene pradėjęs [[Kutna Hora|Kutnos Horos]] puolimą, nelauktai patyrė nesėkmę prie [[Vilemovas|Vilemovo]] [[Vysočinos kraštas|Rytų Čekijoje]], kai su visa kariuomene pateko į spąstus. Suimtas Korvynas, priverstas akis į akį susitikti su karaliumi Jiržiu, gelbėjosi prisiekinėdamas, jog baigs karą ir pažadėdamas Jiržiui pagalbą derybose su popiežiumi. Jiržis lengvabūdiškai juo patikėjo ir liepė Korvyną su visa kariuomene paleisti. Bet Korvynas savo pažadus tuoj „pamiršo“ ir toliau karalių puldinėjo bei [[Olomoucas|Olomouce]] suorganizavo savo karūnavimą Čekijos karaliumi [[1469]] m. [[gegužės 3]] d. Birželį Bohemijos seimas šį karūnavimą atmetė (Jiržis sarkastiškai atsiliepė, jog ir pats sugebėtų Prahoje suorganizuoti dar keturių karūnavimą ir tuomet Bohemijoje būtų buvę iš viso net šeši karaliai) ir priėmė Jiržio pasiūlymą (supratęs, jog vargu ar to meto aplinkybėmis pavyktų išsaugoti karūną Podiebradiečių dinastijai, galutinai palaidojo ilgai puoselėtą viltį po mirties perleisti karūną savo sūnui), kad Čekijos karūna po šio mirties atitektų [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovui Jogailaičiui]] ([[Kazimieras Jogailaitis|Kazimiero]] sūnui). Seimas dar pasiūlė, kad [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovas]] galėtų vesti Jiržio dukrą [[Liudmila Podiebradietė|Liudmilą Podiebradietę]] (bet šios vestuvės neįvyko). Naujas karų turas prasidėjo 1469 m. liepą. Jiržio sūnus Jindržichas Podiebradietis sėkmingai žygiavo į [[Lužica|Lužicą]], [[Silezija|Sileziją]], kovėsi su vengrais Moravijoje, pasiekė [[Slovakija|Slovakiją]] ir nusiaubė [[Vahas|Vaho]] apylinkes. [[Zelenos horos susivienijimas]] patyrė vieną nesėkmę po kitos. Korvyno kariauna buvo kelis kartus nugalėta. Korvynas turėjo bėdų ir namuose: dukart buvo užpultas turkų. Vengrijos bajorai jį kaltino, jog avantiūristiškai blogina situaciją karais keliose vietose. [[1470]] m. Jiržis perėjo į puolimą: keliskart puolė Vengriją. Kai Jiržis 1470 m. rugpjūtį puolė Sileziją, tai sužinojęs Korvynas nusprendė surengti diversiją: jo greiti raiteliai puolė [[Kolinas|Kolyną]]. Jiržiui reikėjo skubiai grįžti gintis, bet negalėjo dėl [[Oderis|Odros]] bei [[Morava (upė)|Moravos]] potvynių. Kritiškoje situacijoje gelbėjo pati karalienė [[Johana Rožmitalietė|Johana]]. Jos kariuomenė Korvyno kariauną sustabdė, o kaimiečiai surengė spąstus užnugaryje. Čekų neapykanta vengrams augo dieną iš dienos. Moravija per karus su vengrais nukentėjo labiau, nei per husitų karus. Neapykantą audrino ir žudymai „vengrišku būdu“: smeigimai ant baslio, patekusių į vengrų spąstus 585 karių galvų panaudojimas [[Katapulta|katapultų]] užtaisams ir panašiai. Jiržis ruošėsi lemiamai kovai, o Korvynas stengėsi lemiamo mūšio išvengti, nes bijojo, kad neabejotinai pralaimėtų. Pergalė buvo ranka pasiekiama, bet jai sutrukdė Jiržio greitai progresuojanti liga ir nelaukta mirtis. Smarkus tinimas prasidėjo 1471 m. sausį, kilo nuo kojų ir apėmė visą kūną. Per užgavėnes vyko sūnaus [[Hinekas Podiebradietis|Hineko]] ir [[Kotryna Saksonietė|Kotrynos Saksonietės]] ({{cs|Kateřina Saská}}) vestuvės (jau pats faktas, jog [[Vilhelmas III (Saksonija)|Vilhelmas III]] nepabūgo ištekinti dukrą į „eretišką“ Čekiją rodo, kad reikalai pakrypo į gerąją pusę) ir karalius spinduliavo optimizmu nepaisant to, kad visai nebegalėjo judėti. Liga progresavo vis sparčiau. Mirė, iki paskutinės minutės dirbdamas, tvarkydamas valstybės reikalus, [[1471]] m. [[kovo 22]] d. Palaidotas [[Praha|Prahoje]], [[Švento Vito katadra|Šv. Vito katedroje]].

Jiržis buvo du kartus vedęs: pirmą kartą [[Kunhuta Šternberkietė|Kunhutą Šternberkietę]], kuri mirė [[1449]] m. Su ja turėjo septynis vaikus. Antrą kartą buvo vedęs [[Johana Rožmitalietė|Johaną Rožmitalietę]]. Su ja turėjo tikriausiai penkis vaikus. Trims savo sūnums dovanojo [[Miunsterbergo kunigaikštystė|Miunsterbergo kunigaikštystę]] ({{de|Herzogtum Münsterberg}}). Jų vaikai ten įkūrė savą dinastiją. Sūnus [[Hinekas Podiebradietis]] -– žinomas kaip poetas; anūkas [[Bartolomėjus Miunsterbergietis]] buvo žymus diplomatas.

* [[Bočekas Podiebradietis]] ([[1442]] -– [[1496]])

* [[Viktorinas Podiebradietis]] ([[1443]] -– [[1492]])

* Barbora Podiebradietė ([[1446]] -– [[1469]])

* [[Jindržichas iš Podiebradų ir Miunsterberko]] ([[1448]] -– [[1498]])

* [[Karalienė Kotryna (Kunhuta) Podiebradietė|Kotryna Podiebradietė]] ([[1449]] -– [[1464]]), [[Vengrija|Vengrijos]] karalienė

* [[Zdenka, Saksonijos hercogienė iš Čekijos|Čekijos Zdenka/Sidonie]], ([[1449]] -– [[1510]]), [[Saksonija|Saksonijos]] [[Hercogas|hercogienė]]

Šių dvynių gimimo metu karalienė Kunhuta mirė. Jiržis po to [[1450]] m. vedė [[Johana Rožmitalietė|Johana Rožmitalietę]] ([[1430]]? -– [[1475]]). Kartu jie turėjo (ko gero) penkis vaikus:

* [[Hinekas Podiebradietis|Hynek z Poděbrad]] ([[1452]] -– [[1492]])

* Bedržichas Podiebradietis ([[1453]] -– [[1458]])