Juozapas Zavadskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S →‎Biografija: Vikifikavimas, replaced: → (2) using AWB
Eilutė 23:
 
== Biografija ==
[[Vroclavas|Vroclave]] ir [[Leipcigas|Leipcige]] įgijęs gerą poligrafininko išsilavinimą, [[1803]] m. atsikėlęs į Vilnių, įsteigė knygyną ir mažą spaustuvėlę. [[1803]] m. birželio mėn. išspausdino tikriausiai pirmą darbą [[Vilnius|Vilniuje]] – lietuvio A. Čeretavičiaus disertaciją ''„De galactirrhoea“'' ir pasirašė „Typis Jos. Zawadzki, universitatis typographi“.
 
Apie [[1805]] m. [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] vadovybė išnuomojo jam dešimčiai metų visiškai žlungančią spaustuvę su patalpomis universiteto rūmuose, sujungė su savąja ir gavo teisę spausdinti [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] leidinius. [[1806]] m. perspausdino J. Jachnavičiaus ''„Lietuwiszkas ewangelias“''. Lietuviškieji ir Vilniaus darbai, kuriuos turėjo teisę spausdinti, leido įkurti geriausią to meto spaustuvę Vilniuje. Nuo [[1808]] m. spausdino ir gaidų katalogus.
 
Spaudiniams apipavidalinti pasitelkė knyginės grafikos specialistus, „kovoti su klaidomis” pasamdė pirmąjį Vilniaus spaudos istorijoje etatinį korektorių, kurio pareigas daugiau kaip 40 metų ėjo žinomas lenkų ir rusų gramatikų autorius, Lietuvos bajorijos herbų rinkinio sudarytojas J. Bogdanovičius. Net [[Napoleonas|Napoleono]] įsiveržimo metais, kai kitas poligrafijos įmones buvo apėmusi krizė, energingojo Zavadskio vadovaujama spaustuvė dirbo be didesnių nuostolių. Išradingai vadovaudamas poligrafijos įmonei, J. Zavadskis sugebėjo ne tik nepriekaištingai patenkinti universiteto poreikius, bet nemažai knygų pradėjo leisti ir savo nuožiūra. Ekonominę J. Zavadskio padėtį dažnai gelbėdavo tai, kad jis universitetui nemokėdavo grynais pinigais, o atsilygindavo knygomis bei kitais spaudos darbais. <ref>[http://www.spaudos.lt/Spauda/Knygu_leid_apzvalga.htm Knygų leidybos pradžia Lietuvoje. Žurnalisto žinynas. Vilnius, 1992]</ref>