Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius''' ([[1855]] m. [[vasario 19]] d. [[Panausupys]], Daukšių parapija, [[Padovinio valsčius]], [[Marijampolės apskritis]] -– [[1915]] m. [[birželio 14]] d. [[Vilnius]], palaidotas [[Rasų kapinės]]e) -– [[Romos katalikų bažnyčia|Romos katalikų]] [[kunigas]], chorvedys, dainininkas, kompozitorius, poetas, bitininkas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas. {{šaltinis|{{LLE|Ambraziejus (Ambrozevičius), Juozas|[[Daiva Krištopaitienė]]}}}}

[[Marijampolė]]je baigęs keturias klases, įstojo į [[Seinų kunigų seminarija|Seinų kunigų seminariją]], [[1880]] m. įšventintas kunigu. Gerai mokėjo lenkų kalbą, todėl buvo paskirtas į [[Lomža|Lomžos]] parapiją. Trumpai kunigavo ir [[Varšuva|Varšuvoje]], o nuo [[1892]] m. [[Vilniaus vyskupija|Vilniaus vyskupijoje]]. [[Vilnius|Vilniuje]] buvo keliamas iš parapijos į parapiją. Dirbo [[Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia|Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios]] kamendoriumi, kunigavo [[Vilniaus Šv. Jono bažnyčia|Šv. Jono]], [[Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčia|Šv. Rapolo]], [[Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia|Šv. Mikalojaus]] bažnyčiose, buvo išvykęs į Strūnaičio ir Varėnos parapijas. Kurį laiką gyveno ir [[Peterburgas|Peterburge]], kur domėjosi lietuviškos spaudos reikalais.

Subūrė lietuvių inteligentų „[[Dvylika Vilniaus apaštalų]]“, kurie rūpinosi, kad Vilniaus bažnyčiose būtų nedraudžiamos lietuviškos pamaldos. Jų rūpesčiu [[1901]] m. [[Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia|Šv. Mikalojaus]] bažnyčioje atgimė [[lietuvių kalba]].

Iki [[1904]] m. vadovavo Lietuvių sambūriui Vilniuje. [[1897]] m. prie [[Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčia|Vilniaus Šv. Rapolo]] bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir sukūrė jam dainų, surengė koncertų. Chorą mokė prisidengdamas bažnytiniais choralais ir bitininkystės kursais. Turėjo savo pasigamintą smuiką ir su juo mokė choristus – dažniausiai savo paties sukurtas eiles ir melodijas. Tai „Dieve, kaip ilgai Lietuva varguose“, Neverk, Lietuva, tu mano mieliausia„, „Ant Dauguvos skardžių“, „Vai kur eisit, mano mielos mergužėlės“, „Kur upelis teka“, „Močiutė mano“ ir kt. Dainas chorui parinkdavo ir iš V. Kudirkos dainų rinkinio „Kanklės". Pirmasis viešas choro pasirodymas įvyko [[1900]] m. rudenį Bokšto gatvėje, privačiame bute; dalyvavo dešimt klausytojų. Antrasis choro koncertas, sutraukęs daugiau klausytojų, buvo surengtas [[1901]] m. [[kovo 11]] d. Trakų gatvėje Nr. 2; programoje – deklamatoriai ir vaidintojai, grojo ir karo orkestras. Trečiasis ir paskutinis choro pasirodymas įvyko rusų -– japonų karo metais ([[1904]]–[[1905]]) dabartinės Filharmonijos rūmuose. <ref>Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. </ref>

Iki [[1904]] m. vadovavo literatūriniam sambūriui Vilniuje. [[1898]] m. įsteigė slaptą kaimo jaunimo organizaciją „Šienpjoviai“, [[1901]] m. – [[Artojų draugija|Artojų draugiją]]. [[1905]] m. [[Didysis Vilniaus Seimas|Didžiojo Vilniaus Seimo]] atstovas.

Už raginimą klausyti tik lietuvių vyskupų buvo atleistas iš kunigo pareigų – vertėsi bitininkyste. Į paskutinę kelionę palydėjo tik keletas jo choro dalyvių.

* Lenkų -– lietuvių -– rusų kalbų žodynas, [[1907]].