Jeronimas Stroinovskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Mokėsi pijorų mokykloje [[Zločovas|Zločove]]. 1778 metais įstojo į pijorų ordiną.

Nuo 1776 m. iki 1780 m. [[Varšuva|Varšuvos]] pijorų Kilmingųjų kolegijos dėstytojas (dėstomi dalykai -– [[matematika]], filosofija, prigimtinė ir politinė teisė, politinė ekonomija), nuo 1781 m. iki 1783 m. Krokuvos mokytojų seminarijos lietuvių kandidatų prefektas, [[Krokuvos universitetas|Krokuvos universiteto]] teologijos ir teisės bei politinės ekonomijos profesorius, nuo 1799 m. iki 1806 m. rektorius. Vėliau studijavo teisės filosofiją Italijoje. Nuo 1791 m. [[Edukacinės komisija|Edukacinės komisijos]] Lietuvoje narys, švietimo reorganizatorius; nuo 1806 m. vyskupas. Peterburgo Romos katalikų kolegijos dėstytojas<ref>[http://www.hot.lt/calendar/c0920.htm „Mūsų kalendorius“] hot.lt informacija</ref>. Nuo 1783 m. iki 1793 m. Prigimtinės teisės katedros vedėjas (pasekėjas -– teisininkas ir ekonomistas fiziokratas [[Simonas Malevskis]], teisės kursą be esminių pakeitimų dėstęs pagal pirmtako knygą).

J. Stroinovskis parengė ir išleido veikalą – „[[Prigimtinė teisė|Prigimtinės]], [[politinė teisė|politinės teisės]], [[politinė ekonomija|politinės ekonomijos]] ir [[tarptautinės teisės mokslas]]“ ({{pl|Nauka prawa przyrodzonego, politycznego, ekonomiki politycznej i prawa narodów}}. Wilno, 1785). Knygos turinys atitiko J. Stoinovskio dėstytą teisės kursą. Veikale išdėstė visuomenės ir valdžios tarpusavio santykių principus, dėl savo požiūrio laikytinas kaip [[Konstitucija|Konstitucijos]] -– kaip visuotinės žmonių sutarties, kuriai esant žmonės nepraranda savo įgimtų teisių -– šalininkas<ref>[http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/konstitucine-teise-puslapis5.html „Konstitucinės teisės mokslas Lietuvoje“] mokslai.lt</ref>. Išleisti 5 leidimai. 1809 m. veikalas buvo išleistas Peterburge ([[rusų kalba]]) ir buvo naudojamas kaip politinės ekonomijos vadovėlis Rusijos imperijos mokyklose.

J. Stroinovskis rengė Lietuvos [[civilinis kodeksas|civilinį]] ir [[Baudžiamasis kodeksas|Baudžiamąjį]] (kriminalinį) kodeksus, prisidėjo rengiant 1803 m. Vilniaus universiteto statutą<ref>[http://www.mokslasvu.mb.vu.lt/LT.php?content=page&Id=522 „Mokslas senajame VU“] [[VU MB]] informacija</ref>.

Dirbdamas Vilniaus universitete, J. Stroinovskis parengė ir išleido svarbiausią savo veikalą – Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas (Nauka prawa przyrodzonego, politycznego, ekonomiki politycznej i prawa narodów...narodów… Wilno, 1785). Savo knygoje Stroinovskis pasisakė prieš feodalinę sistemą, gyrė ekonominę laisvę, pasisakė už baudžiauninkų asmeninę laisvę, siūlė apmokestinti žemės savininkus, įtaigavo reikalingumą kelti žemės ūkio gamybą ir propagavo visuotinį švietimą. Nors knygos turinys atitiko J. Stoinovskio dėstytą teisės kursą, tačiau šis veikalas buvo reikšmingas ir vertinamas ne tik Lietuvos Vyriausiojoje mokykloje. J. Stroinovskio veikalo populiarumą, aktualumą ir reikšmę teisės ir politikos mokslų raidai Europoje liudija penki jo leidimai. Be to, 1809 m. šis veikalas rusų kalba buvo išleistas Peterburge ir kaip politinės ekonomijos vadovėlis naudotas Rusijos imperijos mokyklose. J. Stroinovskis rengė [[Lietuvos civilinį ir kriminalinį kodeksą]], daug padarė ruošiant [[1803]] m. [[Vilniaus universiteto statutas|Vilniaus universiteto statutą]].

Sekant fiziokratų pažiūromis į teisę, valstybę ir visuomenę, buvo kuriama prigimtinės, politinės ir tarptautinės teisės sistema. [[Sociologinė koncepcija]] grindžiama prigimtinės teisės teorija, kuri naudojama buržuaziniam žmonių lygybės principui ginti. Visuomeniškumas esąs natūrali žmogaus būklė. Aiškinama, kad žmonės savanoriškai sudarė visuomenės sutartį savo nuosavybei ir laisvei apsaugoti. Prigimtinė teisė esanti suteikta paties Dievo, kuris laikomas pirmąja priežastimi. Dėstoma [[metafizinė]] pažiūra į amžiną, nekintančią žmogaus prigimtį, kurią pažinus galima sukurti laimingą žmonių visuomenę.

Visuomeninės Jeronimo Stroinovskio pažiūros pagrįstos fiziokratų teorija. Pagal teisės filosofijos išvadas J. Stroinovskis artimas [[Š. Monteskjė]]. Jis stipriai kritikavo anksčiau dėstytą [[sholastinę filosofiją]], buvo karštas XVIII amžiaus prancūzų folosofijos šalininkas, vienas iš švietėjų, supažindinusių Lietuvos visuomenę su XVIII amžiaus prancūzų filosofijos idėjomis. Pažinimo teorijoje J. Stroinovskis propagavo empirizmą, sensualizmą, buvo utilitarinės etikos skelbėjas. Tuo budu mąstytojas dėjo tvirtus pamatus demokratinei mąstysenai Lietuvoje. Be Stroinovskio būtų sunkiai suvokiama demokratinė dvasia Vilniaus universitete, kuri čia tvirtai įsišaknijo XIX amžiaus pradžioje.

Išryškindamas natūralią žmogaus prigimtį Stroinovskis ją grindė dorovės normomis, mėgindamas apibrėžti dorovės mokslo objektą. Dorovės normos, pasak jo, vystosi priklausomai nuo žmogaus žinių apie pasaulį ir valios. Žmogaus veiksmas gali atitikti priimtas normas, gali joms ir prieštarauti. Veiksmus, kurie skatina įgimtas savybes, jas žadina, Stroinovskis vadina moraliniu gėriu, o priešingus – moraliniu blogiu. Normali žmogaus būsena, pasak Stroinovskio, esanti tada, kai žmogus gali patenkinti savo poreikius, sąlygojamus: kūno sandaros; išsilavinimo; įpročių bei viešosios nuomonės. Poreikiai priklausantys nuo įgimtų savybių, yra svarbiausi, nes jų nepatenkinęs žmogus nepajėgtų egzistuoti. „Jeigu žmogus nesugebėtų pažinti ir neturėtų valios, -– rašė Stroinovskis, -– ir visa jo veikla būtų pajungta įgimtų poreikių tenkinimui, tada nebūtų dorovinės priklausomybės ir pareigos. Tačiau, turėdamas protą, žmogus pažįsta pasaulį ir supranta, ko jam reikia bei ką jis pajėgus padaryti, ir atsižvelgdamas į tai konstruoja savo veiksmus.

Laisvė, pasak Stroinovskio, yra didžiausia vertybė. Tačiau vieno individo laisvė gali būti nukreipta prieš kitą. Tai J. Stroinovskis vadina savivale. Jo nuomone, politinės valdžios uždavinys sureguliuoti žmonių tarpusavio santykius taip, kad vieni būtų apsaugoti nuo kitų savivalės. J.Stroinovskio teigimu, feodalinė valstiečių priklausomybė – ne prigimties ar tarpusavio susitarimo dalykas, o smurto rezultatas. Dėl to ji – priešinga žmogaus prigimčiai<ref>„Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai“ I tomas, Vilnius 1980 m.</ref>.