Friedrich Wilhelm Joseph Schelling: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S r2.6.5) (robotas Pridedama: mk:Фридрих Вилхелм Јозеф фон Шелинг |
S Vikifikavimas, replaced: → (6), (1806-1820) → (1806–1820) (2) using AWB |
||
Eilutė 33:
== Gyvenimas ==
Friedrichas Wilhelmas Josephas Schellingas buvo labai anksti subrendusio proto mąstytojas: būdamas septyniolikos metų jaunuolis įgijo magistro laipsnį, o dvidešimties buvo pakviestas užimti katedrą Jenoje; jau tada jis buvo vertinamas kaip daugelio darbū autorius, jį rėmė Fichte ir Goethe. Kaip tik tuo metu Jenoje gimė „romantinė mokykla“, kuriai, be kitų, priklausė Schlegeliai, Novalis, Tieckas ir kurios filosofu tapo Schellingas. Jau tada jis nutolo nuo Fichte‘s, kuris pirmasis jį patraukė į filosofiją, ir nuo Hegelio, su kuriuo buvo kolegos ir kartu dirbo universitete. Viurcburge, kur nuo 1803 metų ėmė vadovauti katedrai, jo pažiūros toliau kito, domėjimasis religija, ypač estetika. Meną dabar jis laikė aukščiausiąja žmogaus kūryba, tad nieko nuostabaus, jog metė universitetą, kad užimtų sekretoriaus vietą Dailiųjų menų akademijoje Miunchene (
Ankstyva branda, ilgas gyvenimas, darbas penkiuose universitetuose ir poroje akademijų—tokia buvo Schellingo dalia. Įžvalgus ir sumanus, bet perdėm stokojantis tikslumo, neturintis mokslinio metodo, jis buvo pusiau filosofas, pusiau poetas. Ir pats filosofiją laikė greičiau įkvėpimo ir genialumo nei tyrinėjimo dalyku; tai buvo tipiškas romantizmo požiūris, ir Schellingas labiau nei kas kitas nusipelno romantinio filosofo vardo.
== Filosofinės idėjos ==
Veikaluose „Apie pasaulinę dvasią“ ir „Natūrfilosofijos sistema“ F. W.J. Schellingas grąžino gamtai tą ontologinį turtą, kurį iš jos buvo atėmęs J. G. Fichte. Sekdamas G. W. Leibnizu, jis suteikia gamtai dinamišką pradą. Remdamasis J. G.Fichte‘s idėja, kad bet kurį veiksmą sukelia priešinimasis, gamtoje jis įžvelgė dinamiškąjį pradą. Joje esančias priešingas jėgas gamta priverčia sąveikauti vienybės principas būdingas cheminiams procesams (jų metu vyksta oksidacija ir regeneracija, taip pat deguonies aplinkoje), optiniam spinduliavimui, šiluminei energijai, elektrai ir magnetizmui; Schellingo sistemą Novalis pavadino „universalia oksidacija“. Šiandien „Natūrfilosofijos sistema“ kelia šypseną, tačiau ši knyga parodo, kokį didelį įspūdį jaunam protui padarė to meto mokslo atradimai ir koks buvo naivus jo požiūris į atradimus. Tačiau natūrfilosofija mokslo laimėjimų neaiškina paprastai: tai sugrįžimas prie J. G. Fichte‘s schemų, kuriose Aš ir Ne-Aš pakeičiami priešpriešinėmis gamtoje veikiančiomis jėgomis. Pavyzdžiui, ta gyva jėga, nesąmoningu dvasiniu pradu Schellingas aiškina traukos ir stūmos sąveiką, kurią Immanuelis Kantas, sekdamas Isaacu Newtonu, laikė jėgomis: F. W.J. Schellingo manymu, šios priešingų krypčių jėgos ir yra tas dvasinis pradas, kurio veikimas sukuria bet kurį gamtos kūną.
F. W.J. Schellingas, remdamasis sąvaja tapatumo filosofija, kurią plėtojo Spinozos veikale „Etika“ pateiktu metodu, veikale „Mano filosofijos sistemos išdėstymas“ naujai išdėstė savo mokymą. Gamta— tai emanacija Absoliuto, kuriame susilieja visos priešingybės: dvasia—gamta, begalybė—baigtinumas, būtis—pažinimas, subjektas—objektas, idealu—materialu. Už šio Absoliutaus Proto ribų realiai niekas neegzistuoja; egzistuoja tik vienas vienintelis pradas, Būtis, Absoliuti tapatybė, iš kurios pasaulis neatsiranda, nes ji pati ir yra pasaulis (štai kodėl gamta nėra negyva materija, priešingai, ji gyva, dieviška kaip pats Absoliutas), atsirandantis iš Absoliuto laipsniško judėjimo. Taigi F. W.J. Schellingas ne racionaliu būdu, o intuityviai priartėja prie Spinozos monizmo: Absoliutas— tai pirminis Dievo pavidalas, kurio antrinė reiškimosi forma—gamta, trikdanti realybės ir idealo pusiausvyrą; šios priešingybės analogiškos Aristotelio dualizmui: galimybė—realizacija; potencija—veiksmas; svoris—materija; šviesa—judėjimas; organizmas—gyvybė; tiesa—mokslas; gėris—religija; grožis—menas.
Žmogus (mikrokosmas) ir jo istorija yra visatos atspindžiai. Remdamasis šiomis idėjomis ir abejotinomis bei sunkiai suvokiamomis mokslinėmis analogijomis, dialoge „Bruno‘as, arba apie daiktų dieviškąjį ir gamtinį pradus“ F. W.J. Schellingas išdėstė savąją dorybės filosofiją—panašiai kaip Spinoza pagrindiniame savo kūrinyje „Etika“, siedamas ją su būtinybe.
Šios idėjos plėtojamos jo meno filosofijoje: menininkas, kurio kūrybinės jėgos veikia panašiai kaip gamtinės, savo meninėje kūryboje gali pasiekti begalybę, įveikdamas teorinę ir dorovinę-praktinę priešpriešą, užfiksavęs ją baigtiniame meninės kūrybos procese; o mitologija—tai simbolinių konstrukcijų visuma, kur dievų poveikis vaizduotei toks pat kaip sąvokų minčiai.
Eilutė 49:
== Raida ir veikalai ==
Schellingo proto savybės leidžia paaiškinti, kodėl jis nepajėgė sukurti užsimotos sistemos, kodėl jo užmojai baigdavosi paraiškomis ir metmenimis. Proto gyvumas ir nepastovumas, polinkis pasiduoti svetimoms įtakoms, susižavėti naujomis idėjomis padarė tai, kad jo pažūros perėjo daugybę etapų, kad kone kiekvienas naujas rašinys būdavo naujo požiūrio įžanga; šiuo atžvilgiu jis buvo unikumas filosofijos istorijoje.
Svarbiausi jo filosofijos etapai buvo šie:
* 1.
* 2.
* 3.
* 4.
== Schellingo filosofijos esmė ==
Metafizikai, nutraukusiai ryšius su natūralizmu, atsivėrė du keliai: arba ji galėjo būtį suprasti kaip Aš
== Veikalai ==
Eilutė 76:
* "Apreiškimo filosofija“ (''Philosophie der Offenbarung'', [[1854]])
Vertimai į lietuvių kalbą
* F. W.J. von Schelling „Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai“ (vertė A. Tekorius; įvadą parašė A. Šliogeris). – Vilnius, Pradai, 1995, ISBN 9986-405-36-X
== Naudota literatūra ==
* 1.
* 2.
* 3.
[[Kategorija:Vokietijos filosofai|Šelingas, Frydrichas]]
|