Fiodoras Tiutčevas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Fiodaras Ivanovičius Tiutčevas''' ([[rusų kalba|rus.]] ''Федор Иванович Тютчев''; [[1803]] m. [[gruodžio 5]] d. – [[1873]] m. [[liepos 27]] d.) – rusų poetas, diplomatas, Peterburgo Mokslų akademijos narys korespondentas.

 

 

Gyveno [[Miunchenas|Miunchene]], [[Turinas|Turine]], asistavo [[Gejne]], [[Frydrichas Vilhelmas Jozefas fon Šelingas|Šelingą]]. Literatūriniame gyvenime nedalyvavo. Išsaugota apie 400 jo eilėraščių, kurių eilutės labai dažnai cituojamos Rusijoje. Ankstesnieji eilėraščiai sukūrė [[XVIII amžius|XVIII amžiaus]] poetines tradicijas Rusijoje. [[1830]]-ais metais jo eilėraščiuose labai stipriai matosi europietiško [[Romantizmas|romantizmo]] tradicijos, ypač vokiško. Tai yra filosofinė lyrika, pagrindinės temos: apmąstymai apie pasaulio sukūrimą, žmogaus, gamtos likimą. [[1840]]-ais metais parašė keletą politinių straipsnių apie Rusijos ir [[Vakarų pasaulis|Vakarų civilizacijos]] sentikius. [[1850]]-ais Tiutčevas sukūrė daug romantinių, meilės eileraščių, kuriuose meilė yra kaip tragedija. Šie eilėraščiai vėliau surinkti į taip vadinamą „Denisjevo ciklą“, tai yra eilėraščių ciklas, skirtas poeto E. A. Denisjevo meilužei. [[1860]]–[[1870]] metais Tiutčevo kūryboje daugiau eilėraščių politine tema.

Pats garsiausias poeto eilėraštis: „Silentium!“. Liūdnas šaukimas tylėti, su apgailestavimu, kad vienas žmogus niekada nesugebės iki galo suprasti kitą.