Ferdinandas Ruščicas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ferdinandas Ruščicas''' (''Ferdynand Ruszczyc'', [[1870]] m. [[lapkričio 27]] d. [[Bogdanovas|Bogdanove]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]] -– [[1936]] m. [[lapkričio 30]] d.) -– dailininkas.

[[1882]] – [[1890]] m. mokėsi klasikinėje [[Minskas|Minsko]] Lietuvių gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Dvejus metus studijavo [[Peterburgas|Peterburgo]] teisės fakultete, vėliau ten pat penkerius metus mokėsi Menų akademijoje. F. Ruščicui vadovavo prof. [[Kuindži]]. [[1908]] m. dailininkas išvyko iš [[Krokuva|Krokuvos]] į [[Vilnius|Vilnių]] ir gyveno Vilniaus gatvėje, Tilto g. kampe, Lenskio namuose. F. Ruščicas aktyviai dalyvavo Vilniaus Seimo darbe, turinčiame apibrėžti Vilniaus krašto statusą Lenkijos atžvilgiu. Jis už besąlygišką Vilniaus krašto prijungimą. Piešė Vilniaus Seimo antspaudą, kuriame vaizduojamas [[šv. Kristoforas]].

Ankstyvuosiuose Ruščico peizažuose dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Ruščico kūriniuose vaizdas neretai atsiveria tarsi žiūrint iš apačios. Dangus jo kūryboje taip pat patyrė metamorfozes -– tik ankstyvoje jaunystėje Ruščicas tapė ramų, skaidrų dangų kaip foną kompozicijai. Veliau jo debesuotas dangus tampa labai svarbia nuotaika kuriančia peizažo dalimi, atveriančia nematerialią nuolat kintančio pasaulio pusę. Varšuvai savo tapybą Ruščicas pirmą kartą pristatė [[1899]] m. Sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrovams ir dailės kritikams nepaprasta įspūdį paliko „Žemė“. Aukštas dangus, nuklotas milžiniškų debesų, tamsus arimas ir vagą varantys jaučiai -– šis kaimo vaizdas, nusakomas keliais žodžiais, netikėtai suskambo giliai slepiamu patriotiniu jausmu, meile gimtajai žemei. Publika žavėjosi ir tapybos virtuoziškumu, ir simboliniu turiniu. Paakintas pripažinimo, Ruščicas, praėjus metams, dalyvavo didžiulėje parodoje, skirtoje [[Krokuvos Jogailos universitetas|Krokuvos Jogailos universiteto]] 500 metų jubiliejui, ir vienbalsiai buvo išrinktas krokuviškės lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ nariu. Daugelį metų jis eksponavo savo kūrinius šios draugijos parodose Krokuvoje, Varšuvoje, [[Praha|Prahoje]], [[Viena|Vienoje]], [[Londonas|Londone]].

[[1908]] m. menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę [[masonai|masonų]] ložę ir vilniečio advokato [[Tadas Vrublevskis|Tado Vrublevskio]] [[1899]] m. atgaivintą draugiją „Szubrawcy“. Anksčiau mėgęs kurti katalogų, žurnalų bei kitokių leidinių viršelius, Ruščicas, tik būdamas Vilniuje, atsiskleidė kaip puikus leidybinės [[grafika|grafikos]] žinovas. Svarbu tai, kad jis čia padėjo įsitvirtinti naujai leidinio sampratai, kuri atsiliepė [[Europa|Europoje]] „Arts & Crafts“ judėjimo išpopuliarintoje taikomojo [[menas|meno]] estetikoje. Ruščico sugalvotuose ir atliktuose leidybiniuose projektuose atsispindėjo moderni, amžių sandūrai būdinga „mažosios sintezės“ forma, t. y. visas apipavidalinimas -– iliustracijos, nuotraukos, akcidentiniai piešiniai, [[šriftas|šriftai]], formatas, įrišimas ir kt. -– sudarė subalansuotą leidinio meninį pavidalą.

Nelabai domėdamasis čia pat besiklostančia industrine kultūra, menininkas vis kreipė mintis į praeitį. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu [[1912]] m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“. Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo [[teatras]]. Vilniuje lenkų teatro gyvenimas, kaip ir visa muravjoviškos politikos nualinta kultūra, vos atgavus spaudą, atgijo gana greitai. Teatro [[repertuaras]] buvo įdomus, moderniškas, tačiau dailininkai dekoratoriai dažniausiai vadovavosi [[XIX a.]] įsigalėjusiais scenos apipavidalinimo principais. Pagrindinis jų darbas buvo parinkti tipines dekoracijas, atitinkančias [[pjesė]]s veiksmą. [[1914]] m. jis pakviečiamas į [[Varšuva|Varšuvą]] -– naujai pastatytame lenkų teatre repetuojama J. Slovackio tragedija „Balladyna“. Premjera virto Ruščico, kaip [[scenografas|scenografo]], triumfu, spektaklio dekoracijos ir kostiumai svariai papildė lenkų scenografijos istoriją.

[[1915]] m. pavasarį Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmus [[Vokietija|vokiečiams]], dailininkas pasitraukė į Bogdanovą, kur gyveno trejus metus. Praūžus karui ir [[1919]] m. vėl atidarius [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitetą]], Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų įdėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. [[Stepono Batoro universitetas|Stepono Batoro universitete]] iki [[1932]] m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo senato narys. Dirbdamas universitete, Ruščicas nepamiršo ir anksčiau plėtotos meninės veiklos: projektavo knygų viršelius ir vinjetes, piešė [[pašto ženklas|pašto ženklus]] bei aukų rinkimo korteles, kūrė asmeninius medalius ir įvairias vėliavas kariuomenei, draugijoms, cechams ir mokykloms -– menininkas visuomet siekė pagražinti net eilinius, kasdieniškus gyvenimo įvykius. Po karo Ruščicas prisidėjo ir prie dviejų didelių parodų organizavimo: [[1921]] m. jis buvo vienas iš pirmosios lenkų dailės parodos [[Paryžius|Paryžiuje]] organizatorių ir apipavidalintojų, o [[1928]] m. surengė regioninę parodą Vilniuje, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas Vilniaus ir [[Naugardukas|Naugarduko]] kraštų ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui. Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės: [[1922]] m. pažymint [[Šv. Kazimieras|šv. Kazimiero]] 400-ąsias kanonizacijos metines, Ruščicas suprojektavo [[sarkofagas|sarkofagą]], kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos: [[1927]] m. dalyvavo [[Aušros vartai|Aušros Vartų]] Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo karūnavimo komiteto veikloje, sukūrė paveikslui ištaigingus neštuvus, iliuminavo ir papuošė miestą; [[1931]] m. dalyvavo atidengiant karališkuosius karstus [[Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika|Vilniaus katedros]] požemiuose, sukūrė karaliaus [[Aleksandras|Aleksandro]] ir abiejų [[žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] žmonų -– Elžbietos Habsburgaitės ir [[Barbora Radvilaitė|Barboros Radvilaitės]] -– palaikų piešinius.

[[1932]] m. sunki liga privertė Ruščicą pasitraukti iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir persikelti į Bogdanovą. [[1936]] m. menininkas mirė. Jis buvo palaidotas gimtajame Bogdanove. [[1937]] -– [[1938]] metais buvo surengtos dailininko tapybos ir piešinių pomirtinės parodos Varšuvoje, Vilniuje, Krokuvoje ir [[Torunė]]je, vėliau, [[1964]] m., -– personalinė paroda [[Varšuvos nacionalinis muziejus|Varšuvos nacionaliniame muziejuje]]. Ruščico kūriniai drauge su kitais „Młoda Polska" dailininkų darbais, ne kartą eksponuoti įvairių šalių ([[Lenkija|Lenkijos]], [[Rusija|Rusijos]], [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Vokietija|Vokietijos]], [[JAV]]) parodų salėse, tapo neatsiejama amžiaus sandūros moderniosios dailės istorijos dalimi.