Eduardas Volteris: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kilęs iš [[Latvija|Latvijos]] vokiečių pastoriaus šeimos, bet save vadino latviu. [[1875]] m. baigė Rygos gubernijos gimnaziją. 1875–[[1877]] m. studijavo kalbotyrą, slavų filologiją [[Leipcigo universitetas|Leipcigo]], 1877–[[1880]] m. [[Tartu universitetas|Dorpato]], nuo 1880  m. [[Maskvos universitetas|Maskvos]] ir [[Charkovo universitetas|Charkovo universitetuose]]. [[1883]] m. [[Charkovas|Charkove]] baigė magistrantūrą.

[[1919]] m. balandžio mėn. lenkams okupavus Vilnių, su šeima persikėlė į Kauną, įsteigė ir nuo 1919  m. [[rugsėjo 1]] d. iki [[1922]] m. [[vasario 11]] d. vadovavo Centraliniam valstybės knygynui (bibliotekai), kuris glaudėsi keturiuose [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] rūmų kambariuose. [[1920]] m. [[sausio 23]] d. išrinktas [[Kauno miesto muziejus|Kauno miesto muziejaus]] direktoriumi tęsė [[Tadas Daugirdas|Tado Daugirdo]] pradėtus darbus. Didelį dėmesį skyrė [[numizmatika]]i, [[Kauno istorija]]i, rengė etnografines ekspedicijas, archeologinės komisijos pirmininkas.

1919  m. įtrauktas į vykdomąją komisiją, rengusią [[Aukštieji kursai|Aukštųjų kursų]] statuto projektą, Aukštųjų kursų humanitarinio skyriaus vedėjas. Įsteigus Lietuvos universitetą 1922–[[1933]] m. universiteto profesorius, dėstė archeologiją, latvių, [[Vokiečių kalba|vokiečių]], [[Bulgarų kalba|bulgarų]] filologiją, skaitė proistorės, etnografijos ir kt. kursus. Tarp jo mokinių [[Juozas Balčikonis]], [[Izidorius Kisinas]], [[Ignas Končius]], [[Dominykas Urbas]] ir kiti.

Ekspedicijos įspūdžiai, narystė draugijoje ir atsivėrusios naujos galimybės paskatino E. Volterį toliau domėtis baltų kalbomis, o ypač kultūriniu palikimu – papročiais, tautosaka, mitologija. Nuo to laiko prasidėjo nuolatinės E. Volterio kelionės į Lietuvą ir Latviją – 1884–[[1887]] m. jis rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą Vilniaus ir [[Švenčionys|Švenčionių]] apylinkėse, [[Žemaitija|Žemaitijoje]], [[Užnemunė]]je, per šešiolika mėnesių aplankė net 128 vietoves. Lietuvoje surinktą tautosaką 1886–1887  m. E. Volteris skelbė laikraštyje „Виленский вестник“, Geografų draugijos pranešimų rinkiniuose. Draugija E. Volterio nuopelnus lietuvių etnografijai įvertino mažuoju aukso medaliu.

1886  m. pasirodė jo programa „Apie Lietuvos ir Žemaitijos tyrinėjimą“, 1887  m. – „Apie lietuvių mitologijos tyrinėjimą“, o [[1910]] m., jau būdamas Lietuvių mokslo draugijos tautosakos komisijos narys, jis bendradarbiavo sudarant „Trumpą folkloro dalykams rinkti programą“.<ref>Trumpa folkloro dalykams rinkti programa. Sutaisyta d-ro Griniaus ir LMD narių: prof. E. Volterio, d-ro J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo ir adv. A. Janulaičio. – Vilnius, 1910.</ref> Programose jis ne tik ragino rinkti tautosaką, bet ir kėlė jos rinkimo bei tyrimo reikalavimus – skatino remtis tik patikimais šaltiniais, tiksliai juos nurodyti. Dėl plačių užmojų ir pasirengimo stokos kai kurie E. Volterio tautosakos, mitologijos, archeologijos tyrinėjimai nebuvo pakankamai išsamūs, tačiau tiek pati metodika, tiek pagal ją surinkta tautosaka, etnografinės medžiagos ir archeologinių iškasenų rinkiniai neprarado savo reikšmės.<ref>[[Alvydas Butkus]], Kristina Vaisvalavičienė. Baltų humanitarui – 150. Tautosakos darbai XXXI, 2006. – ISSN 1392–2831</ref>

[[1882]] m., 1884  m. ir [[1885]] m. keliavo po [[Latgala|Latgalą]]. 1887–[[1902]] m. bendradarbiavo [[jaunalatviai|jaunalatvių]] judėjimo dienraštyje „Dienas Lapa“ ir jo priede „Etnogrāfiskas ziņas par latviešiem“ (Etnografinės žinios apie latvius), kur skelbė straipsnius apie lietuvius bei latvius ir jų santykius su kitomis Europos tautomis, pasisakė latvių ir lietuvių mitologijos tyrinėjimų klausimais, aprašė lietuvių ir latvių muzikos instrumentus, latvių vestuvinius papročius, domėjosi [[Pskovo gubernija]]i priklaususioje teritorijoje gyvenančių latvių kilme ir istorija, latvių literatūros ir kalbos klausimais.

[[1891]] m. [[Jelgava|Mintaujoje]] leistame mokslo ir literatūros mėnraštyje „Austrums“ spausdino Latgaloje (tuomet [[Vitebsko gubernija]]) surinktą etnografinę medžiagą. Vėliau, nuo 1902  m., latvių spaudoje vis dažniau pasirodė jo publikacijų, skirtų pažinčiai su lietuvių kultūra – lietuvių poetais ir kultūros darbuotojais, lietuviškų knygų leidyba po spaudos draudimo atšaukimo, lietuvių raudomis, Latgaloje gyvenančiais lietuviais.

* Pranas Juozapavičius. Prof. Eduardas Volteris, 1856–1941. – Kaunas, 1981  m.