Claudio Monteverdi: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
EmausBot (aptarimas | indėlis)
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Vikifikavimas, replaced: → (4), (1544-1595) → (1544–1595), - → – (4) using AWB
Eilutė 25:
|vikiteka=Claudio Monteverdi
}}
'''Klaudijus Monteverdis''' ('''Claudio Giovanni Antonio Monteverdi''' [[1567]] m. [[gegužės 15]] d. [[Kremona|Kremonoje]], Šiaurės [[Italija]] - [[1643]] m. [[lapkričio 29]] d.) - vienas žymiausių italų kompozitorių, kurio kūryba jau peržengia [[Renesansas|Renesanso]] ribą.
 
Jo [[Opera|operos]] ir stambios formos vokaliniai instrumentiniai kūriniai būdingi [[Barokas|baroko]] stiliui.
Eilutė 42:
 
Pirmoji madrigalų knyga ([[1587]]) sudaryta iš ankstyvųjų madrigalų. Pirmų knygų madrigalai pagal melodinę sudėtį ir imitacinį vystymą artimi senosios kartos kompozitorių kūrybai, pirmiausiai – Orlando di Lasso.
 
Antroji madrigalų knyga ([[1590]]) atnešė kompozitoriui didelę garbę: jis išrenkamas [[Roma|Romos]] šv. Cecilijos akademijos nariu. Puikiu tolygaus melodinio - polifoninio judėjimo pavyzdžiu yra madrigalas „Non sono in queste rive“.
 
Trečiojoje knygoje ([[1592]]) madrigalai labai įvairios nuotaikos (dramatiški ir subtiliai lyriški). Jie praturtinti rečitatyvais, plačiais melodiniais šuoliais, pasažais (fioritūromis), disonuojančiais sąskambiais.
Eilutė 50:
 
Šeštąją madrigalų knygą ([[1614]]) sudaro sudaro „Ariadnės raudos“ (“Lamento d’Arianna”). Tai šešių madrigalų ciklas, parašytas antikiniu siužetu apie nelaimingą [[Kreta|Kretos]] karaliaus dukters Ariadnės meilę [[Atėnai|Atėnų]] didvyriui Tesėjui. [[Tesėjas]] pasiryžo nugalėti pabaisą [[Minotauras|Minotaurą]], pusiau žmogų, pusiau jautį, kuris reikalaudavo 7 mergaičių ir 7 jaunikaičių duoklės iš atėniečių. Ariadnė duoda Tesėjui siūlų kamuolį, kurį didvyris vyniodamas ėjo labirintais. Sutikęs Minotaurą, jis jį nukovė ir grįžo vedamas Ariadnės siūlo. Iš pradžių Tesėjas pasiryžo vežtis Ariadnę į Atėnus, tačiau paskui apsigalvojo (sapne pasirodė vyno dievas Dionizas, pasakęs, kad Ariadnę dievai paskyrė jam) ir liepė jūreiviams iškelti miegančią merginą į Nakso salą. Madrigalai išreiškia sudėtingą [[Ariadnė]]s jausmų ir išgyvenimų gamą – nuo tylios raudos iki dramatiško maišto, prakeikimo ir susitaikymo su lemtimi. Muzika perteikia siužetą su giliu ir įtikinančiu psichologizmu. Chorinė faktūra – penkiabalsė polifonizuota harmonija.
 
Septintojoje knygoje ([[1619]]) „Koncertas“ išryškėja polinkis į vadinamąjį koncertinį stilių. Pasirodo solinės partijos, sustiprėja pritariamųjų instrumentų vaidmuo. Pasak autoriaus šią knygą sudaro „madrigalai ir kitokių rūšių dainos“.
 
Aštuntoji madrigalų knyga „Karingieji ir meilės madrigalai“ („Madrigali guerrieri ed amorosi“, Venecija, [[1638]]) įtvirtino naująjį Monteverdi stilių. Knygos pradžioje kompozitorius aiškina, kad muzikoje galimi trys stiliai: jausmingas (concitato), švelnus (molle) ir abiejų pusiausvyra (temperato). Molle ir temperato stiliai vyravo visoje ankstesnėje muzikoje, o šioje knygoje jis siekė įtvirtinti savo naująjį stilių – concitato. Monteverdi concitato stilius – lūžis ir atlikėjiško - interpretacinio meno estetikoje. Santūrus muzikos interpretavimas praturtinamas dramatizuotu jausmų reiškimu, gilesniu psichologizmu.
 
{{Biograf-cleanup}}
Eilutė 60:
Monteverdžio muzikos savybės rodo, jog kompozitorius drąsiai pasuko XVII a. naujojo stiliaus link. Daugelis jo motyvų ne melodiniai, o deklamaciniai, pranašaujantys būsimąjį rečitatyvą; lygiaverčių balsų faktūra dažnai išskaidoma ir tampa duetu, harmoniškai palaikomu boso. Ornamentiniai disonansai ir pagražinimai, kurie anksčiau būtų buvę improvizuojami, užrašyti partitūroje.
 
K. Monteverdis sukūrė nemažai religinės muzikos (3 mišias, motetų, psalmių, himnų, magnificat). 1582 m. išleistas jo motetų rinkinys „Sacrae Cantiunculae tribus vocibus”. Tuomet K. Monteverdžiui tebuvo penkiolika metų. Paminėtinas jo motetas psalmės „Cantate Domino“ tekstu.
Mišiose „In illo tempore“ panaudota to paties pavadinimo Nicolaus Gombertis moteto muzikinė medžiaga (parodijinės mišios). Mišios 6-ių balsų mišriam chorui a cappella. Psalmė Nr. 109 „Dixit Dominus“ skirta 6-iems balsams ir 6-iems instrumentams – įdomus pavyzdys kaip polifoniškas aktyvumas priešpastatomas statiškams akordiniam judėjimui, vietomis pagyvinamo imitacijomis. Kontrastas išreikštas ritminiu piešiniu: akordai brevis verte, polifoninės padalos – ketvirtinių ir aštuntinių judėjimu (C metru). Tokiame daugiabalsume, matyti paslėpti cantus firmus formų pėdsakai.
 
Eilutė 67:
Psalmėje Nr. 121 „Laetatus sum“ yra naudojama kontrastinė polifonija (žodžiai: „et in saecula saeculorum. Amen“).
 
Žymiausios Monteverdžio operos yra „Orfėjus“ (Mantuja, 1607), „Ariadnė“ (Mantuja, 1608 – išliko tik Ariadnės lamento), intermedija „Nedėkingosios moters šokis“ („Il ballo delle ingrate“, Mantuja, 1908), dramatinė scena „Tankredo ir Klorindos kova“ („Il combattimento di Tancredi e Clorinda“, Venecija, 1624), opera „Odisėjo sugrįžimas į tėvynę“ (“Il ritorno d’Ulisse in patria”, Venecija, 1641), opera „Popėjos karūnavimas“(Venecija, 1642). „Tankredo ir Klorindos kova” parašyta Torkvato Taso (1544-15951544–1595) „Išvaduotoji Jeruzalė“ siužetu ir skirta kameriniam atlikimui, tačiau su teatro kostiumais ir butaforija.
 
Opera „Orfėjas“ – tai pirmoji tikra klasikinė opera. Libreto autorius Alesandro Stridžo. Monteverdis parašė pirmąją operos uvertiūrą ir pirmąjį operinį duetą. Jis pirmasis įvedė į operos orkestrą smuiką. Ypatingai meniški operos chorai. Jie trumpi, kompaktiški, bet labai nuoširdūs ir išraiškingi. Geriausi operos „Orfėjas” chorai – 1 v. „Paliksime kalvas”, II v. chorinė scena. „Orfėjaus“ pasisekimas 1607 m. Buvo toks didelis, kad paskesniais metais Monteverdžiui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms. Deja, „Ariadnė“ partitūra neišliko, žinoma tik paliktos Ariadnės rauda.