Boris Pahor: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
ZéroBot (aptarimas | indėlis)
S r2.6.5) (robotas Pridedama: pl:Boris Pahor
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Vikifikavimas, replaced: → (22), - → – (27), n'o → n’o (11), *⌊ → * ⌊ (39) using AWB
Eilutė 1:
'''Boris Pahor''' (g. [[1913]] m. [[rugpjūčio 26]] d. [[Triestas]]) - [[Slovėnų kalba|slovėnų]] [[rašytojas]].
 
Laikomas vienu svarbiausių tebekuriančių slovėnų kalba autorių.
 
Jo literatūrinė kūryba pripažinta [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Vokietija|Vokietijoje]], [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]], mažesniais mastais taip pat [[Ispanija|Ispanijoje]] ir [[Suomija|Suomijoje]]. Gerai žinoma ir trilogija apie slovėnų mažumą, gyvenančią Italijoje; ji išversta į vokiečių ir prancūzų kalbas. Verstų į kitas kalbas kūrinių yra ir daugiau, tai prancūzų, vokiečių, serbo-kroatų, vengrų, anglų, ispanų, italų, katalonų ir suomių auditorijas pasiekę darbai.
 
==Biografija==
Eilutė 10:
Borisas Pahoras gimė slovėnų šeimoje [[1913]] metais, Trieste, tuometinėje Austrijos-Vengrijos sudėtyje. Jo tėvas į miestą persikėlė iš Kraso ir dirbo kaip austrų valdžios pareigūnas. [[1919]] metais buvo atleistas naujosios Italijos valdžios, vėliau vertėsi kaip gatvės prekeivis.
 
Vaikystės ir jaunystės metais Borisas Pahoras buvo nacionalinės ideologijos auklėjimo liudininku ir prieš ją kovojo visą gyvenimą. [[1920]] metais tapo italų fašistų surengto Triesto rotušės padegimo ir kitų nusikaltimų, kurie buvo padaryti Italijoje gyvenusiems slovėnams, liudininku. Daugelis jo prisiminimų atsiskleidė esė, vėlesniuose romanuose, kaip, pvz., ''Trg Oberdan'' (''Oberdano aikštė''). Knyga buvo pavadinta pagal aikštę, kurioje stovėjo jau minėta Triesto rotušė, o aikštė buvo pavadinta Guglielmo Oberdan'oOberdan’o - XIX a. radikalaus italų nacionalisto garbei.
 
Vidurinę slovėnišką mokyklą [[1919]]-[[1923]] metais lankė Trieste, vėliau visos slovėnų ir kroatų mokyklos Furlanijos apylinkėje buvo paveiktos Gentile'oGentile’o mokyklinės reformos. Mokslus tęsė italų kalba. Buvo įrašytas į Romos katalikų kunigų seminariją Koper'eKoper’e, tuometinės Italijos teritorijoje (''Capodistria''), ir ją baigė [[1935]] metais. Goricoje studijavo teologiją, nors [[1938]] metais studijas metė. Studijų metu jį stipriai šokiravo brutalus slovėnų dirigento Lojze'oLojze’o Bratužo užpuolimas, kurį [[1936]] metų Kalėdų vakarą fašistai pagrobė ir kankino, vėliau jis Goriškos ligoninėje mirė.
Studijų Kopre ir Goricoje metu Borisas Pahoras pradėjo studijuoti bendrinę slovėnų kalbą. Tuo metu Julijskos krašte buvo uždraustas bet koks viešas ar asmeninis slovėnų kalbos naudojimas. Pahoras į draudimą nekreipė dėmesio ir savo pirmąją trumpąją prozą paskelbė daugelyje Ljubljanos žurnalų, vadovaujant Jožko Ambrozič'iuiAmbrozič’iui. [[1939]] metais užmezgė ryšį su katalikišku slovėnų poetu ir mąstytoju Edvardu Kocbeku. Šis jį supažindino su tuometinėmis literatūrinėmis srovėmis ir padėjo tobulinti bendrinę slovėnų kalbą.
Pahoras į Triest'ąTriest’ą grįžo [[1938]] metais, ten artimai bendravo su kai kuriais slovėnų intelektualais, kurie daugiausia dirbo pogrindyje.
 
=== Pasipriešinimo kovos ir kalėjimas ===
 
[[1940]] metais Pahoras buvo pašauktas į Italijos kariuomenę ir išsiųstas į mūšius Libijoje. Apie patirtis Libijoje ir asmeninius pokyčius susidūrus su arabiškuoju pasauliu Pahoras kalba romane ''Nomadi brez oaze'' (''Klajokliai be oazės''). [[1941]] metais buvo perkeltas į Lombardiją kaip karinis vertėjas. Iškart Paduvos universitete įsirašė į italų raštijos studijas.
 
Po Italijos taikos su sąjungininkais [[1943]] metų rugsėjį grįžo į Triestą, kuris jau buvo okupuotas vokiečių. Po kelių savaičių okupuotame mieste Borisas Pahoras mąstė apie prisijungimą prie pasipriešinimo būrių ir Jugoslavijos partizanų, kurie tuo metu buvo Slovėnijos pajūrio regionuose. [[1955]] metais tas lemtingas savaites aprašė romane ''Mesto v zalivu'' (''Miestas įlankoje''). Knygoje rašoma apie jauną slovėnų intelektualą iš Triesto, kuris grumiasi su painiais asmeniniais ir politiniais įvykiais Antrojo pasaulinio karo metais ant ribos tarp Italijos ir Slovėnijos.
 
[[1944]] metų sausio 21 buvo sugautas ir perduotas naciams. Šie jį uždarė Triesto kalėjime, o vėliau, [[1944]] vasario 28, išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Iš ten buvo perkeltas į Markirch ir Natzweiler-Struthof, po to atgal į Dachau, Mittelbau-Doro, Harzungen ir galiausiai Bergen-Belsen, iš kur buvo [[1945]] metų balandžio 15 išlaisvintas. Koncentracijos stovyklų patirtys tapo vienu pagrindinių Pahoro romanų įkvėpimu, jis buvo dažnai lyginamas su Primo Levi, Imre'uImre’u Kertesz'uKertesz’u ir Jorge'uJorge’u Semprun'uSemprun’u. Už Slovėnijos ribų greičiausiai vienas žinomiausių jo darbų yra romanas ''Nekropola'', kuriame kaip lankytojas vaikščiodamas po Natzweiler-Struthof prisimena internacijas ir žmonių tarpusavio santykius stovykloje.
 
=== Šaltojo karo metai ===
 
Pahoras į Triestą grįžo [[1946]] metų gale. 1947 apsigynė diplomą Paduvos universitete, jo diplominio darbo tema buvo Edvardo Kocbeko poezija. Tais metais Kocbeką sutiko pirmą kartą ir tarp jų užsimezgė draugystė, trukusi iki pat Kocbeko mirties.
 
[[1951]] ir [[1952]] metais Pahoras gynė Kocbeko darbus prieš organizuotus Slovėnijos Komunistų partijos puolimus. Suartėjo su liberaliaisiais demokratais ir [[1966]] metais kartu su Tržaškos rašytoju ''Alojz'u Rebula'' įkūrė laikraštį ''Zaliv'', kuriame gynė tradicinę demokratinę politiką prieš tuometinės Jugoslavijos totalitarizmą. Laikraštis ''Zaliv'' tapo svarbia demokratinių debatų vieta, kur daugelis slovėnų intelektualų reiškė savo nuomonę. Pahoras iš laikraščio išėjo [[1990]] metais, kai pirmuosiuose slovėnų rinkimuose po Antrojo pasaulinio karo laimėjo partija ''DEMOS'' (Demokratinė Slovėnijos opozicija).
 
[[1953]]-[[1975]] metais Pahor dėstė italų raštiją slovėnų vidurinėje mokykloje Trieste. Buvo aktyvus tarptautinės organizacijos ''AIDLCM'' narys. Organizacija saugo mažumų kalbas ir kultūrą. Ši patirtis įtvirtino jo anti-centrinį požiūrį.
 
=== »Afera Zaliv« ===
 
[[1975]] metais Pahoras ir Alojzas Rebula Trieste išleido knygą pavadinimu ''Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa'' (''Edvardas Kocbekas: mūsų laikų liudininkas''). Knygoje buvo išspausdintas interviu su slovėnų poetu ir mastytoju Edvardu Kocbeku, kuriame Kocbekas išreiškė aiškų nepasitenkinimą 12.000 slovėnų krašto gynėjų nužudymu, kurį [[1945]] metų gegužę ir birželį organizavo revoliucionieriai komunistai. Knyga sukėlė didžiulį skandalą Jugoslavijoje ir pradėjo didelę Jugoslavijos žiniasklaidos kampaniją prieš Kocbeką. Laikraštis ''Zaliv'', pagrindinis knygos leidėjas, Jugsolavijoje buvo uždraustas, o iki [[1981]] metų draudimas patekti į šalį galiojo ir Pahorui.
 
[[1989]] metais Pahoras išleido prisiminimų apie Kocbeką knygą ''Ta ocean strasno odprt''. Knygą išleido prestižinė slovėnų leidykla ''Slovenska matica'', leidinyje buvo ir žymaus istoriko Bogo Grafenauer'ioGrafenauer’io įvadinis žodis. Taigi buvo žengtas pirmas žingsnis norint pakelti visuomenės nuomonę apie Kocbeką.
 
=== Dabartinė veikla ===
 
Borisas Pahoras šiuo metu gyvena ir kuria gimtajame Trieste. Amžinai veiklus viešajame tiek Slovėnijos, tiek italų regiono Furlanijos gyvenime. [[2007]] metais viešai rėmė ''LDS'' kandidatą į Slovėnijos prezidentus - Mitja Gaspari. [[2009]] metais kandidatavo į Europos parlamentą.
 
Be slovėnų ir italų kalbų, puikiai kalba prancūzų kalba.
 
== Literatūriniai pasiekimai ir įtaka ==
 
Nuo [[1960]]-ųjų metų Borisas Pahoras darbai tapo žinomi Jugoslavijoje, nors garsas apie juos ir buvo apribotas slovėnų komunstinio režimo, kuris Boriso Pahoro asmenyje matė potencialų pavojų. Be to jis tapo vienu pagrindinių moralinių kelrodžių pokario slovėnų rašytojų kartai, tarp kurių buvo ir [[Drago Jancar]]as. Šis daug kartų pabrėžė Boriso Pahoro įtaką savo kūrybai, ypač darbe ''Moz ki je rekel ne'' ([[1993]]).
 
[[1992]] metais už literatūrinę kūrybą buvo apdovanotas ''Prešerno'' apdovanojimu, o [[2007]] metų gegužę buvo priimtas į ''legije casti'' - aukščiausią Prancūzijos pripažinimą gavusių žmonių gretas. Įvairios institucijos jį daug kartų nominavo ''Nobelio literatūros premijai''. [[1993]] metais buvo išrinktas, o [[2009]] metais tapo ''Slovėnijos mokslo ir meno akademijos'' nariu.
 
== Bibliografija ==
 
Pirmoji Pahoro literatūrinė kūryba patvirtinta dvejose neteisėtose ir slapta išleistose slovėnų katalikų jaunimo Treste publikacijose: ''Malajda'' ([[1939]]) ir ''Dvignjeni iz nedelje strmimo v zemeljski krog'' ([[1940]]).
 
* ''Moj trzaski naslov'' ([[1948]]) – trumpi pasakojimai
* ''Svobodna polemika'' ([[1952]]) - esė
* ''Vila ob jezeru'' ([[1955]]) [http://www.omnibus.se/beseda/pdf/517-2.pdf pdf] - romanas
* ''Mesto v zalivu'' ([[1955]]) - romanas
* ''Nomadi brez oaze'' ([[1956]]) - romanas
* ''Onkraj pekla so ljudje'' ([[1958]]) - romanas, [[1978]] metais išleistas pavadinimu ''Spopad s pomladjo''
* ''Kres v pristanu'' ([[1959]]) [http://www.omnibus.se/beseda/pdf/057-X.pdf pdf] - trumpi pasakojimai, [[1972]] metais išleisti pavadinimu ''Grmada v pristanu''
* ''Na sipini'' ([[1960]]) [http://www.omnibus.se/beseda/pdf/276-9.pdf pdf] - trumpi pasakojimai
* ''Mali samouk'' ([[1963]]) - vaikų pasaka
* ''Parnik trobi nji'' ([[1964]]) - romanas
* ''Nekropola'' ([[1967]]) [http://www.omnibus.se/beseda/pdf/504-0.pdf pdf] - romanas
* ''Odisej ob jamboru'' ([[1969]]) - esė
* ''Skarabej v srcu'' ([[1970]]) – dienoraštis, prisiminimai
* ''Varno narocje'' ([[1974]]) – trumpi pasakojimai
* ''Zatemnitev'' ([[1975]]) - romanas
* ''Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa'' – straipsnis, interviu
* ''Trzaski mozaik'' ([[1983]]) – uzrasai, esė
* ''V labirintu'' ([[1984]]) - romanas
* ''Ta ocean, strasno odprt'' ([[1989]]) – prisiminimai, dienoraštis
* ''Zlahtne transverzale'' ([[1991]]) - dienoraštis
* ''Napoved nove plovbe'' ([[1992]]) - dienoraštis
* ''Srecko Kosovel'' ([[1993]]) – studija, biografija (italų kalba) (slovėnų kalba [[2008]])
* ''Slovenska svatba'' ([[1995]]) - dienoraštis
* ''Ladja brez krmarja: narodna identiteta v italijanski knjizevnosti od Danteja do Slataperja'' ([[1996]]) - esė
* ''V vodoravni legi'' ([[1997]]) – prisiminimai trečiuoju asmeniu
* ''Pogled iz jamborovega kosa'' ([[1998]]) – esė, pokalbiai, interviu
* ''Zibelka sveta'' ([[1999]]) - romanas
* ''Dihanje morja'' ([[2001]]) – trumpi pasakojimai
* ''Trzaski odzivi'' ([[2001]]) - esė
* ''Notranji odmevi'' ([[2003]]) – užrašai, prisiminimai
* ''Zgodba o reki, kripti in dvorljivem golobu'' ([[2003]]) - romanas
* ''Letteratura slovena del Litorale: vademecum / Kosovel a Trieste e altri scritti« ''([[2004]]) – trumpa biografija, esė (italų kalba)
* ''Meni pojejo fantje, meni pojejo!'' ([[2004]])
* ''Trg Oberdan'' ([[2006]]) - romanas
* ''Trst in slovenski cas'' ([[2006]]) - esė
* ''Moje suhote in njihovi ljudje'' ([[2008]]) – prisiminimai, esė
* ''Tre volte no'' ([[2009]]) - interviu (Mile Orlic) (italų kalba)
* ''Zalivi: citanka'' ([[2010]]) – ištraukų rinkinys
* ''Soncna ura: Pisemska korespondenca Borisa Pahorja in Marije Zagar ([[1961]]-[[1996]])'' ([[2010]])
 
[[Kategorija:Slovėnijos rašytojai]]