Baha'u'llah: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Baha'uBaha’u'llah''' (tikrasis vardas '''Mirza Huseinas-Ali''', {{fa|میرزا حسینعلی نوری}}, vėliau pasivadinęs '''Bahá'uBahá’u'lláh''', arabiškai: بهاء الله‎ „Dievo Šlovė“, gimė [[1817]] m. [[lapkričio 12]] d. [[Teheranas|Teherane]], Irane – mirė [[1892]] m. [[gegužės 29]] d. [[Akka|Akoje]], Izraelyje) -– [[Bahajų tikėjimas|Bahajų tikėjimo]] pranašas ir įkūrėjas. Jo atėjimas esąs Pažadėtojo sugrįžimo, apie kurį buvo kalbama visose pagrindinėse pasaulio religijose, išsipildymas.

Baha‘u‘llah mokė, kad žmonijos [[rasė]] yra viena ir atėjo laikas jai susivienyti į vieną bendrą [[visuomenė|visuomenę]]. Dėl savo mokymų jis buvo persekiojamas ir tremiamas [[Persija|Persijos]] ir [[Osmanų imperija|Osmanų]] valdžios, o vėliau 24 metams buvo įkalintas Akros mieste, Palestinoje, kur jis ir mirė. Per savo gyvenimą jis parašė apie 100 tomų raštų, tarp žinomiausių: [[Kitab-i-Aqdas|''„Kitab-i-Aqdas“'']] ir [[Kitab-i-Iqan|''„Kitab-i-Iqan''“]].

Báb, Bahá'uBahá’u'lláh (tarti Bahà-Ulà) ir `Abdu'l-Bahá vardų rašyba siūloma naudojant diakritinius ženklus (apostrofas). Tokiais atvejais, kai tokių ženklų naudojimas neįmanomas, dažnai naudojama rašyba yra: Bab, Bahaullah, Baha'u'llah ir Abdu’l-Baha.

[[1844]] m. 25-erių metų jaunuolis Siyyid Mirza Ali-Muhammad iš [[Širazas|Širazo]], pasivadinęs [[Babas|Bab‘o]] vardu (arabų kalba Bab reiškia „vartai“), pasiskelbė [[islamas|islamo]] pažadėtuoju Mahdi. Judėjimas greitai pasklido po Persijos imperiją ir susilaukė didelio islamo dvasininkų pasipriešinimo. [[1850]] m., būdamas 30 metų, Bab‘as buvo viešai sušaudytas 750 kareivių būrio Tabrizo miesto aikštėje, o iki [[1853]] m. buvo sunaikinta beveik visa jo pasekėjų bendruomenė.

Nors Bab‘as savo tikėjime ir panaikino įpėdinio skyrimo instituciją ir savo raštuose sakė, kad po jo mirties niekieno kito raštai negali būti pripažinti iki tol, kol neateis „Tas, kurį Dievas apreikš“, visgi jis po savęs paskyrė laikiną lyderį [[Mirza Yahya]]. Tačiau jo lyderystė buvo prieštaringa. Po pasikėsinimo į [[Šachas|Šacho]] gyvybę Mirza Yahya labai išsigando ir ėmė slapstytis. Jis laikėsi nuošaliai nuo babių bendruomenės ir net kelis kartus viešai atsiribojo nuo Bab‘o. Dėl tokio gėdingo jo elgesio vis didesnis Bab‘o pasekėjų skaičius bendruomenės lyderiu laikė Baha‘u‘llah ir iš Persijos plūdo į [[Bagdadas|Bagdadą]] su juo pasimatyti. Baha‘u‘llah tvarkė daugumą bendruomenės reikalų. Priešingai nei besislapstantis Mirza Yahya, Baha‘u‘llah buvo atviras ir pasiekiamas, vis didesnis babių ratas jį pripažino kaip lyderį, pasišventimo centrą, o ne tik kaip organizatorių. Mirza Yahya tai vis labiau nepatiko ir, siekdamas diskredituoti Baha‘u‘llah, jis ėmėsi provokacinės veiklos. Šie Mirza Yahya poelgiai daug žmonių atstūmė nuo [[religija|religijos]], o tai leido priešams tęsti jų persekiojimus. Bendruomenėje įtampa vis augo ir [[1854]] m. Baha‘u‘llah nusprendė pasitraukti iš miesto ir gyventi atsiskyrėlio gyvenimą kalnuose, tuo suteikdamas galimybę Mirza Yahya vadovauti bendruomenei.

[[1854]] m. [[balandžio 10]] d., Baha‘u‘llah paliko savo šeimą savo brolio Mirza Musa globai, o išvyko į [[Kurdistanas|Kurdistano]] kalnus, į šiaurės rytus nuo [[Bagdadas|Bagdado]]. Jis vėliau rašė, kad išvyko tam, kad netaptų nesutarimų tarp babių priežastimi. Baha‘u‘llah vienas gyveno Kurdistano kalnuose dvejus metus. Iš pradžių jis gyveno ir rengėsi kaip atsiskyrėlis. Vieną kartą kažkas pastebėjo jo gebėjimą gražiai rašyti ir tai pritraukė vietinės [[sufijai|sufijų]] mokyklos mokytojų susidomėjimą. Kai jį ėmė lankyti vis daugiau žmonių, neliko nepastebėtos jo žinios ir išmintis. Šiuo laikotarpiu Baha‘u‘llah parašė veikalą „[[Keturios lygumos]]“ ir kelias kitas plačiai žinomas knygas. Bagdade babių bendruomenė visai pakriko, nes, kaip ir buvo tikėtasi, Mirza Yahya įrodė, kad nesugeba vadovauti net mažai bendruomenei Bagdade. Baha‘u‘llah šeimos nariai ir kai kurie kiti žmonės be perstojo ieškojo Baha‘u‘llah, ir, išgirdę apie kalnuose gyvenantį dervišą, su juo susisiekė ir maldavo, kad jis grįžtų. [[1856]] m. [[kovo 19]] d., praleidęs dvejus metus Kurdistano kalnuose, jis sugrįžo į Bagdadą.

Baha‘u‘llah, apsuptas didelio šeimos ir palydovų būrio, keliavo iš Bagdado į [[Stambulas|Konstantinopolį]] nuo [[1863]] m. [[gegužės 3]] d. iki [[rugpjūčio 17]] d. Miestuose, į kuriuos užsuko kelionės metu, Baha‘u‘llah buvo sutiktas pagarbiai. Iki šiol neaišku, kodėl [[Osmanų imperija|Osmanų]] valdžia neišdavė jo [[Persija]]i, o liepė atvykti į Konstantinopolį. Gali būti, kad priežastis buvo politinė, nes Baha‘u‘llah buvo žinomas kaip įtakingas asmuo. Tačiau Baha‘u‘llah atsisakė dirbti ir bendradarbiauti su Osmanų valdžia. To pasekoje, po trijų su puse mėnesių, praleistų Konstantinopolyje, jam buvo nurodyta išvykti į [[Edirnė|Adrianopolį]].

Baha‘u‘llah ir jo šeimos kelionė į [[Adrianopolis|Adrianopolį]] užtruko nuo [[1863]] m. [[gruodžio 1]] iki 12 dienos. Skirtingai nei kelionė į Konstantinopolį, šį kelionė labiau buvo panaši į tremtį. Adrianopolyje Baha‘u‘llah pragyveno keturis su puse metų. Baha‘u‘llah ir [[Mirza Yahya]] keliai visiškai išsiskyrė dėl augančios Baha‘u‘llah įtakos babių bendruomenėje ir visame mieste. [[1865]] m. Mirza Yahya buvo apkaltintas sąmokslu nužudyti Baha‘u‘llah. Mirza Yahya kėsinosi nužudyti Baha‘u‘llah pasamdydamas vietinės pirties kirpėją. Kirpėjas Muhamadas Ali iš [[Isfahanas|Isfahano]] atsisakė tai padaryti ir bendruomenėje paskleidė žinias apie galimą grėsmę. Galiausiai Mirza Yahya pabandė nunuodyti Baha‘u‘llah, ko pasekoje Baha‘u‘llah ilgai sirgo, o jo rankos iki gyvenimo pabaigos nuolatos drebėjo. [[1866]] m., po šio įvykio Baha‘u‘llah viešai paskelbė, kad jis yra „Tas, kurį Dievas apreikš”, o taip pat viešai raštu kreipėsi į Mirza Yahya, savo pasekėjus pirmą kartą pavadindamas „''baha žmonėmis''“. [[1867]] m. Mirza Yahya metė iššūkį Baha‘u‘llah, kviesdamas jį dieviškos valios išbandymui vietinėje mečetėje, kurio metu „[[Dievas]] nutrenks apsimetėlį“. Baha‘u‘llah sutiko ir paskirtu laiku atėjo į Sultan Salim [[mečetė|mečetę]], tačiau Mirza Yahya pats ten nepasirodė ir dėl to visiškai save diskreditavo. Galiausiai Bab‘o pasekėjai pripažino Baha‘u‘llah kaip „Tą, kurį Dievas apreikš“ ir nuo to laiko pradėjo save vadinti bahajais.

Gyvendamas [[Adrianopolis|Adrianopolyje]] Baha‘u‘llah daug rašė. Viena pagrindinių šio periodo temų – jo misijos viešas paskelbimas. Jis nurodė kai kuriems savo pasekėjams nunešti žinią apie jo pareiškimą [[Babas|Bab‘o]] pasekėjams, kurie dar to nebuvo girdėję, [[Iranas|Irane]] ir [[Irakas|Irake]]. Jis prašė bahajų būti vieningiems ir pradėjo rašyti apie konkrečias tiesas ir praktikas.

Iš Adrianopolio apie [[Bahajų tikėjimas|Bahajų tikėjimą]] Baha‘u‘llah skelbė laiškuose, adresuotuose pasaulio valdovams ir karaliams, kuriuose jis skatino priimti jo apreiškimą, atsisakyti materialių dalykų, dirbti drauge sprendžiant nesutarimus ir siekti pasaulio ir jo tautų gerovės. Pirmasis jo laiškas buvo adresuotas [[Osmanų imperija|Osmanų imperijos]] [[sultonas|sultonui]] Abdu'lAbdu’l-Azizui ir jo ministrams, kitas, pavadintas „Karalių lentelė“, buvo adresuotas visiems valdovams. Šioje lentelėje valdovų buvo prašoma išgirsti Baha‘u‘llah kvietimą, valdyti teisingai ir ginti priespaudos aukų teises. Jis valdovams taip pat nurodė sumažinti apsiginklavimą ir taikiai spręsti nesutarimus. Krikščioniškųjų valdovų buvo prašoma būti ištikimiems [[Jėzus|Jėzaus]] kvietimui sekti „Tiesos Dvasia“.

Nors oficialiai vis dar [[Osmanų imperija|Osmanų imperijos]] kalinys, paskutiniuosius savo gyvenimo metus ([[1879]] m.-[[1892]] m.) Baha‘u‘llah praleido Bahdži dvare, esančiame netoli Akos. Kadangi jo vyriausias sūnus [[Abdul Baha|Abdu‘l-Baha]] buvo perėmęs organizacinius darbus, Akoje ir Bahdži praleistus metus Baha‘u‘llah galėjo skirti rašymui. Jis parašė daug knygų, įskaitant ir įstatymų knygą [[Kitab-i-Aqdas]].