Sindho istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S sav str
Arz (aptarimas | indėlis)
Eilutė 67:
[[1839]] m. Britų Rytų Indijos kompanija užėmė pajūrio uostą [[Karačis|Karačį]]. Labai greitai, pasinaudodami nesutarimais tarp atskirų kunigaikščių, britai okupavo visą regioną, nuversdami Talpurų dinastiją. Sindas 1847 m. buvo įjungtas į [[Britų Indija|Britų Indijos]] [[Bombėjaus prezidencija|Bombėjaus prezidenciją]] (1936 m. tapo atskira provincija). Nemaža regiono dalis buvo palikta valdyti Talpurams – tai [[Chairpuro kunigaikštystė]].
 
Kuomet Indija planavo savo nepriklausomybę 1947 m., musulmoniškas Sindo regionas buvo pirmasis, pasisakęs už atskiros musulmoniškos [[Pakistanas|Pakistano]] valstybės sukūrimą ir įsijungimą į jos sudėtį. Pakistano tėvas [[Muchamadas Ali Džinahas]] irgi buvo sindų kilmės. Iš karto susikūrus Pakistanui, į Sindo regioną ėmė masiškai miruotimigruoti pabėgėliai musulmonai iš Indijos – apie 7 mln. vadinamųjų [[muhadžirai|muhadžirų]]. Dauguma jų apsigyveno Sindo didmiesčiuose Haidarabade ir Karačyje.
 
Nepriklausomame Pakistane Sindas tapo centriniu valstybės regionu, ir valstybės sostinė buvo čia (Karačyje). Sindai turėjo vyraujantį vaidmenį šalies politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Vėliau, siekiant išvengti šio Sindo dominavimo, šalies sostinė perkelta į naujai pastatytą [[Islamabadas|Islamabadą]].