Poema: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 5:
Pirmiausia susiformavo epinė, vėliau – lyrinė poema. Pirmosios poemos (indų – „Mahabharata“, „Ramajana“, graikų – [[Homeras|Homero]] „Iliada“ ir „Odisėja“, romėnų – [[Vergilijus|Vergilijaus]] „Eneida“) sukurtos VIII-I a. pr. m. e. Šių ir daugelio vidurinių amžių epinių poemų (persų – Firdousi „Šachnamė“, vokiečių – „[[Nybelungų giesmė]]“, rusų – „Sakmė apie Igorio žygį“) siužeto centre – svarbūs istoriniai įvykiai, lemiantys valstybės likimą, arba pasakojimai apie genties, tautos atsiradimą.
Ankstyvosios poemos dar vadinamos epais, epopėjomis. Jos sukurtos iš liaudies mitų, padavimų, religinių giesmių, istorinių kronikų. Joms būdinga heroika, svarbiausią vaidmenį vaidina siužetas. Vėliau epinių poemų pobūdis kito: pradėjo ryškėti autoriaus moralinė savimonė, psichologinės būsenos ([[Dantė]]s „Dieviškoji komedija“), filosofinės koncepcijos, meilės išgyvenimų motyvai ([[Šota Rustavelis|Š. Rustavelio]] „Karžygys tigro kailiu“), individualus formos virtuoziškumas (L. Ariosto „Pašėlęs Rolandas“).
[[Klasicizmas|Klasicizmo]] ir švietimo poezijoje šalia tradicinių herojinių paplito didaktinės, buitinės, filosofinės, satyrinės, herojinės komiškos (parodijinės) poemos ([[Džonas Miltonas|Dž. Miltonas]], F. Klopštokas, [[Volteras]]). [[Romantizmas|Romantizmo]] laikotarpiu susilpnėjo poemos epiškumas ir sustiprėjo lyrizmas. Reikšmingiausioms romantinėms poemoms būdinga asmenybės dvasinės istorijos perteikimas, tautos istorinio kelio filosofinis apmąstymas, lyriniai ir draminiai elementai, fragmentiška kompozicija ([[Džordžas Baironas|Dž. G. Baironas]], [[Michailas Lermontovas|M. Lermontovas]], [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičius]], [[Julijus Slovackis|J. Slovackis]], [[Heinrichas Heinė|H. Heinė]]).
| |||