Pranas Skardžius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Pranas Skardžius''' ([[1899 m.]] [[kovo 26]] d. [[Senasis Subačius]] – [[1975 m.]] [[gruodžio 18]] d. [[Hot Springsas]], [[Arkanzaso valstija]], [[JAV]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] kalbininkas, kartu su [[Antanas Salys|AntA. Saliu]] buvo du pirmieji ir žymiausi nepriklausomoje Lietuvoje išaugę kalbininkai.

Studijuodamas Lietuvos universitete buvo [[Jonas Jablonskis|J. Jablonskio]] raštininkas. Nuo [[1930 m.]] Kauno universiteto dėstytojas, docentas, nuo [[1939 m.]] profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė istorinius lietuvių kalbos dalykus – istorinę gramatiką, kalbos istoriją, taip pat dialektologiją, [[prūsų kalba|prūsų kalbą]], kurie buvo privalomi visiems studentams lituanistams. Be to, jis dėstė bendrinę kalbą, privalomą visiems to fakulteto studentams, ir kai kuriuos slavistikos dalykus. Kartu jis pradėjo redaguoti fakulteto kalbotyrinį leidinį „[[Archivum Philologicum]]“, kurio [[1930]]–[[1940 m.]] išėjo aštuonios knygos. Išleidęs disertaciją apie slaviškus skolinius senoje lietuvių kalboje ({{de|Die slavischen Lehnwörter im Alt-litauischen}}, 1931 m.), pradėjo ruošti habilitacinį darbą – Daukšos akcentologiją, kuris pasirodė [[1935 m.]] 1930 m. pradėjo redaguoti specialų žurnalą – [[Kalba (žurnalas)|„Kalba“]], kurio išėjo tik trys sąsiuviniai, nuo 1933 m., bendrinės kalbos klausimams nagrinėti bei patarimams visuomenei skelbti buvo leidžiamas mažesnio masto mėnesinis laikraštėlis [[Gimtoji kalba (Kaunas)|„Gimtoji kalba“]], nemažai rašė abiejuose leidiniuose. Bendradarbiavo leidiniuose „[[Literatūros naujienos]]“, „[[Meno dienos]]“ ir kt. {{šaltinis|{{ŽE|301}}}} Be to, jis praktiškai mokė Kauno [[valstybės teatras|Valstybės teatro]] artistus taisyklingos tarties ir kirčiavimo. [[1933 m.]] vienas [[Jaunųjų teatras|Jaunųjų teatro]] steigėjų.

Nuo [[1935 m.]] [[Lietuvių kalbos draugija|Lietuvių kalbos draugijos]] pirmininkas ir Rašybos komisijos, kuri buvo paruošusi pataisytos rašybos projektą (1933 m.) narys. Netrukus jis pradėjo ruošti naują mokslo veikalą – „Lietuvių kalbos žodžių darybą“, kuris išėjo [[1943 m.]], nors pačioje knygoje dėl tam tikrų priežasčių, susijusių su vokiečių okupacija, pažymėta [[1941 m.]] Tyrinėjo Lietuvos [[Vandenvardis|vandenvardžius]]. Prigijo ne vienas jo sukurtas žodis. 1941 m. [[Lietuvių kalbos institutas|Lietuvių kalbos instituto]] direktorius, [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos mokslų akademijos narys]].

1944 m. Skardžius su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir iš pradžių apsigyveno [[Getingenas|Getingene]], o karui pasibaigus persikėlė į [[Tiubingenas|Tiubingeną]], kur kartu su A. Saliu kurį laiką dėstė lituanistikos dalykus miesto universitete. [[1949 m.]] persikėlęs į JAV, iš pradžių apsigyveno [[Klyvlendas|Klyvlende]], kur įsigijo bibliotekininkystės magistro laipsnį ir nuo [[1956 m.]] iki išėjimo į pensiją [[1971 m.]] dirbo [[Kongreso biblioteka|Kongreso bibliotekoje]] [[Vašingtonas|Vašingtone]].

Pasitraukęs iš Lietuvos, Pr. Skardžius jau neturėjo normalių sąlygų mokslo darbui ir dėl to negalėjo įvykdyti savo užsimotų projektų. Buvo pradėjęs versti į vokiečių kalbą savo žymiausią veikalą – „Lietuvių kalbos žodžių darybą“, bet turėjo tą darbą nutraukti. Parašė eilę straipsnių vokiečių kalbotyros žurnalams, ilgesnį darbą apie „Lietuvių vandenvardžius su -nt-“ „Lituanistikos darbams“ (III t.), bet daugiausia savo straipsnių skelbė [[Aidai (žurnalas)|„Aiduose“]]. Taip pat bendradarbiavo [[Lietuvių enciklopedija|Lietuvių enciklopedijoj]] ir angliškoj „[[Encyclopedia Lituanica]]“. Rašė įvairiems laikraščiams praktinės kalbos klausimais