Koralinis rifas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Koralinis rifas''' yra [[Aragonitas|aragonito]] struktūros, sukurtos dabar jau mirusių ir suirusių [[Duobagyviai|duobagyvių]] - – koralinių polipų, išsiauginančių tvirtą kalkinį skeletą, kuris, jiems mirus, išlieka dar ilgą laiką, taip formuodamas koralinį rifą. Rifai aptinkami sekliuose ir šiltuose [[Tropikai|tropiniuose]] vandenyse, turinčiuose nedaug maistinių medžiagų. Jie susiformuoja tropinių jūrų platumose iki maždaug 20° pietų ir šiaurės platumos. Jie neauga, jeigu vandens temperatūra gali nukristi žemiau 11 °C. Platuma, iki kurios sąlygos koralams augti dar tinkamos, vadinamos Darvino tašku. Šiauriausias planetos koralinis rifas yra [[Kurės atolas]] [[Havajai (salynas)|Havajų salyne]].

Koralų polipai patys nepajėgūs apsirūpinti [[Fotosintezė|fotosintezės]] produktais, tačiau šiomis medžiagomis juos aprūpina simbiontai - – dumbliai zooksantelės. Kadangi zooksantelėms reikalinga šviesa, koralai dažniausiai auga nedideliame gylyje, kur gauna užtektinai šviesos (didžiuma koralų geriausiai jaučiasi ne giliau kaip 30  m nuo vandens paviršiaus). Dėl tos pačios priežasties koralams tinkamesnis yra švarus, nedrumzlinas vanduo, pro kurį gerai skverbiasi šviesa.

Koralinis rifas yra didelė ir sudėtinga ekosistema, sausumoje jiems prilygtų didieji miškai. Koralų rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25 % visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, iš kurių vien žuvų - – daugiau nei 4000, taip pat gausybė smulkesnių bestuburių bei dumblių.

Koralai skirstomi į tris pagrindines grupes  – minkštieji koralai ir kietieji koralai bei trapieji. Kietieji, arba madreporiniai, koralai turi kalcinį skeletą ir augdami „stato“ rifą. Minkštieji koralai neturi tvirto kalcinio skeleto ir neprisideda prie rifo augimo.

Dažniausiai būna netaisyklingos ovalios formos, 3 - – 10  km pločio ir formuojasi atokiau nuo žemyno, negiliose jūros vietose, o vėliau pasiekia vandens paviršių. Ilgainiui čia susikaupia jūros bangų sunešamas smėlis ir susiformuoja nedidelės salos, kuriose ima želti įvairios palmės, kiti tropiniai augalai, apsigyvena paukščiai, ropliai ir kiti gyvūnai. Platforminiai rifai taip pat gali užaugti ir didelių atolų vidinėje pusėje, pavyzdžiui, [[Maldyvai|Maldyvų]] salose.

Nuo sausumos jį skiria gilios lagūnos. Šiam tipui priklauso garsusis Australijos [[Didysis barjerinis rifas]], kurio ilgis viršija 2700  km, o užimamas plotas siekia ~340 0000  km² ("Global„Global Information System on Coral Reefs"Reefs“ duomenimis). Šiame plote suskaičiuota apie 3000 koralų rifų kolonijų. Barjerinių rifų nėra daug, jie formuojasi ant žemyno kraštų, atskirdami seklius pakrantės vandenis nuo jūros, bet visiškai neizoliuoja, nes vanduo per rifų kanalus potvynio metu plūsta į lagūnas bei išteka atoslūgio metu. Barjeriniai rifai susidaro rytinėse kontinentų pusėse, vienintelė išimtis - – [[Madagaskaras|Madagaskaro]] barjerinis rifas.

Žiedo pavidalo koralų sala, kurios viduryje yra lagūna, susiformavusi ant povandeninio [[Ugnikalnis|ugnikalnio]]. Atolas gali būti su protakomis arba ištisinis (ištisinis žiedas; tokiu atveju vanduo lagūnoje gali būti gėlesnis negu supančiame vandenyne). Atolo aukštis dažniausiai neviršija 3-4  m virš jūros lygio. Kai kurie atolai, išaugę ne ant pavienių ugnikalnių, o ant povandeninių plokščiakalnių, suformavo milžiniškas lagūnas, pavyzdžiui, Kvadžaleino atolo [[Maršalo salos]]e lagūnos plotas 2336  km², [[Rangiroa]] atolo [[Tuamotu salos|Tuamotu salyne]] plotas 1639  km².

Giliavandenių rifų polipai auga daug šaltesniame vandenyje negu tropiniai rifų polipai. Jiems nereikia saulės šviesos kaip energijos šaltinio, bet pakanka vandenyje esančių maisto medžiagų, todėl jie gali augti žymiai giliau - – nuo 200 iki 1000 (3000) m. Tokių rifų juosta driekiasi [[Europa|Europos]] pakrante nuo [[Pirėnų pusiasalis|Pirėnų pusiasalio]] iki [[Nordkapas|Nordkapo]].

Koralų rifų plotas - – maždaug 600 000  km², iš kurių ~92 % auga [[Ramusis vandenynas|Ramiojo]] ir [[Indijos vandenynas|Indijos vandenyno]] regionuose. [[Atlanto vandenynas|Atlanto vandenyno]] koraliniai rifai užima 7,6 % viso rifų ploto.

* [[Didysis barjerinis rifas]]  – didžiausia planetoje rifų sistema, vakarinė Australijos pakrantė.

Pastaruoju metu koralai sparčiai nyksta. „The Nature Conservancy“ organizacijos nuomone, jei koralai ir toliau nyks tokiu pat spartumu, per artimiausius 50 metų išnyks ~70 % visų planetos koralų. 2000 metais Džono Hopkinso universiteto (Johns Hopkins University) tyrimai, besiremiantys 414 [[Indonezija|Indonezijos]] rifų monitoringu, rodo, kad tik 6 % Indonezijos koralinių rifų yra puikios būklės, apie 24 % - – geros būklės, o ~70 % - – blogos būklės. 2007  m. didžiausia koralinių rifų apsaugos organizacija ''Reef Check'' teigė, kad iš visų [[Filipinai|Filipinų]] koralinių rifų, užimančių ~27 000  km², puikiai išsilaikę tik 5 %.

Apibendrintais vertinimais, šiuo metu pavojus gresia ~60 % planetos koralinių rifų, o apie 10 % jau žuvę. <ref>Save Our Seas, 1997 Summer Newsletter, Dr. Cindy Hunter and Dr. Alan Friedlander</ref><ref>Tun, K., L. M. Chou, A. Cabanban, V. S. Tuan, Philreefs, T. Yeemin, Suharsono, K. Sour, and D. Lane, 2004, p:235-276  in C. Wilkinson (ed.), Status of Coral Reefs of the world: 2004.</ref><ref>Kleypas, J.A., R. A. Feely, V. J. Fabry, C. Langdon, C. L. Sabine, and L. L. Robbins, 2006, Impacts of Ocean Acidification on Coral Reefs and Other Marine Calcifiers: A guide for Future Research, NSF, NOAA, & USGS, 88 pp.</ref>

Per pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjus jūriniams akvariumams, daugiau gaudoma koraliniuose rifuose gyvenančių žuvų, pirmenybę teikiant maždaug 200-300200–300 spalvingiausių ir akvariumo sąlygoms atspariausių rūšių. Bet tik 5 % šių žuvų sėkmingai veisiamos dirbtinėje aplinkoje, o likusios ~95 % rūšių nuolatos gaudomos koraliniuose rifuose. Intensyvus koralinių žuvų gaudymas jau daro žalą jų populiacijoms, ypač [[Filipinai|Filipinų]] ir [[Indonezija|Indonezijos]] pakrantėse, kur žuvims gaudyti naudojamas draudžiamas [[kalio cianidas]]. Ištirpintas jūros vandenyje, jis apsvaigina žuvis, kurias tada lengva pagauti. Deja, didžiuma taip sužvejotų žuvų per kelis mėnesius miršta nuo kepenų pažeidimo, o gaudytojų nedominančios rūšys taip pat nukenčia<ref>{{cite web| url=http://www.blackwell-synergy.com/doi/full/10.1111/j.1444-2906.2006.01114.x | title= David LECCHINI, Sandrine POLTI, Yohei NAKAMURA, Pascal MOSCONI, Makoto TSUCHIYA, Georges REMOISSENET, Serge PLANES (2006) "New perspectives on aquarium fish trade" Fisheries Science 72 (1), 40–47 | accessdate = 2007-01-16 | publisher=Blackwell Synergy}}</ref>.

Itin aplinką niokojantis žvejybos būdas. [[Dinamitas|Dinamito]] lazdelės, granatos ar namų gamybos sprogmenys, metami į vandenį, sprogsta, ir smūgio banga apsvaigina ir/arba užmuša netoliese esančias žuvis. Dažnai netrukus metamas antras sprogmuo, kad užmuštų plėšrūnus, susibūrusius doroti pirmojo sprogimo aukų. Žūsta ne tik žuvys, bet ir dauguma netoliese esančių kitų rifo gyventojų. Daug negyvų žuvų taip ir nesurenkamos, nes nuskęsta tarp rifų atšakų. Nuo sprogimo nukenčia ir rifų polipai, ištisi koralinio rifo plotai gali pavirsti povandenine dykuma.

Nuo pernelyg šilto vandens koralai blunka. 1998 ir 2004  m. dėl [[El Ninjo]] poveikio pakilus tropinių vandenų temperatūrai, koralai daug kur išbluko arba net žuvo (dalis jų vėliau atsigavo). Koralai išblunka dėl to, kad nuo šiluminio šoko polipai išstumia į paviršių zooksanteles, kurios pablykšta arba tampa visai baltos. Greta temperatūros didėjimo nurodomos ir kitos rifų blukimo priežastys  – badavimas dėl zooplanktono trūkumo; radiacijos padidėjimas; cheminės vandens sudėties pokyčiai, patogeninės bakterijos. Dažnai koralų blukimą lydi koralų ligų protrūkiai.

Rūgštėjant atmosferai, dalis CO₂ ištirpsta vandenyje ir rūgština vandenį. Paviršinių vandens sluoksnių pH mažėjimas daro ilgalaikį poveikį koraliniams rifams<ref>Kleypas, J.A., R. A. Feely, V. J. Fabry, C. Langdon, C. L. Sabine, and L. L. Robbins, 2006, Impacts of Ocean Acidification on Coral Reefs and Other Marine Calcifiers: A guide for Future Research, NSF, NOAA, & USGS, 88 pp.</ref><ref>{{cite web |url=http://science.hq.nasa.gov/oceans/system/carbon.html |title=The Ocean and the Carbon Cycle |accessdate=2007-03-04 |date=2005-06-21 |work=[[NASA]] Oceanography ([http://science.hq.nasa.gov/index.html science@nasa])}}</ref>. Stebėjimų duomenys rodo, kad vandenynų rūgštingumas nuo pramoninės eros pradžios padidėjo nuo 8,25 iki 8,14 pH<ref name=jacob05>Jacobson, M. Z. (2005). Studying ocean acidification with conservative, stable numerical schemes for nonequilibrium air-ocean exchange and ocean equilibrium chemistry. ''J. Geophys. Res. Atm.'' '''110''', D07302.</ref>; tikimasi, kad iki 2100  m. dėl antropogeninio poveikio jis padidės dar 0,3-0,4 pH<ref name=orr05>Orr, J. C. ''et al.'' (2005). [http://www.ipsl.jussieu.fr/~jomce/acidification/paper/Orr_OnlineNature04095.pdf Anthropogenic ocean acidification over the twenty-first century and its impact on calcifying organisms.] ''Nature'' '''437''', 681-686681–686</ref>. Didėjant vandens rūgštingumui, pradeda tirpti kalcio karbonatas  – svarbiausia statybinė koralinių rifų medžiaga.

* [http://www.solcomhouse.com/coralreef.htm Gerai iliustruotas straipsnis apie koralinius rifus ir koralus]