Baikalo ežeras: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Baikalas''' ({{ru|Озеро Байкал}}) yra ežeras [[Rusija|Rusijoje]] (Buriatijoje ir [[irkutsko sritis|Irkutsko srityje]]) teritorijoje, pietinėje vidurio [[Sibiras|Sibiro]] dalyje. Įtrauktas į UNESCO [[Pasaulio paveldo sąrašas|Pasaulio paveldo sąrašą]].

Plotas 31 500&nbsp; km², ilgis 636&nbsp; km, didžiausias plotis 79,4&nbsp; km, didžiausias gylis 1621  m, vidutinis gylis 730  m, tūris 23 tūkst. km³<ref>{{VLE|II||[[Rimantas Krupickas ''Baikalas'']]|Baikalo ežeras}}</ref> Tai didžiausias gėlavandenis [[Azija|Azijos]] ir giliausias [[Žemė]]s ežeras. Taip pat vienas iš geologiškai seniausių ežerų (amžius apie 25-30 milijonų metų). Ežere yra apie 1/5 pasaulio paviršinio gėlo vandens.

Labiausiai tikėtina, kad pavadinimas kilo iš [[jakutai|jakutiškos]] kilmės žodžio ''Baigal'', nors neatmetama ir kilmė iš [[tiurkų kalbos]] žodžių ''Bai-Kul''  – „turtingas ežeras“.

[[Mongolija|Mongolai]] šį ežerą vadino ''Baigal Dalai''  – kas išvertus reikštų „didelis ežeras“, [[evenkai]]  – ''Lamu'', [[buriatai]]  – ''Baigal-Nuur'', [[kinai]]  – ''Beihai'' („Šiaurinis ežeras“).

Ežeras stūkso aktyvioje seisminėje zonoje, todėl čia dažni stiprūs žemės drebėjimai. [[1862]]  m. dėl požeminių smūgių apie 200&nbsp; km² plotas paniro į 2  m gylį, sudarydamas Provalo įlanką (viena didžiausių Baikalo įlankų).<ref>http://www.irkutsk.org/baikal/geology.htm</ref>

Baikalas iš visų pusių yra apsuptas kalnų. Pietvakariuose  – Primorės kalnai, vakaruose  – Primorės kalnagūbris, šiaurės vakaruose  – Baikalo kalnagūbris, šiaurės rytuose  – Barguzino kalnagūbris, rytuose  – Ulan Burgasio kalnai, pietuose  – Chamar Dabano kalnagūbris <ref>http://www.waytorussia.net/Baikal/Maps/Baikal.jpg</ref>. Žemumos yra tik prie į ežerą įtekančių upių žiočių.

Nuomonė apie salų kiekį ežere skirtinga, suskaičiuojama nuo 22 iki 30 salų. Didžiausia yra [[Olchono sala]] (730&nbsp;km²), esanti arčiau ežero vakarinio kranto ir atskirianti įlanką, vadinamąją Mažąją jūrą. Tai buvo ir lietuvių tremties vieta. Kitos paminėtinos  – Uškano salynas, susidedantis iš Didžiosios, Ilgosios, Siaurosios ir Apvaliosios Uškano salų <ref>http://www.baikaladventures.com/eng/where/baikal1.htm</ref>.

Į Baikalą suteka iki 336 upių. Didžiausios jų yra [[Selenga]], [[Barguzinas]], [[Aukštutinė Angara]], Turka. Išteka tik viena upė  – [[Angara]], dešinysis Jenisiejaus intakas.

Vanduo šviesiai žalios spalvos, labai skaidrus. Vandens horizontas yra 456  m aukštesnis už pasaulinio vandenyno lygį.<ref>{{VLE|II||[[Rimantas Krupickas ''Baikalas'']]|Baikalo ežeras}}</ref> Vandens temperatūra kinta tik paviršiniuose sluoksniuose, giliau 250  m ji laikosi 3,5-3,7&nbsp;°C ribose. Užšąla ežeras lėtai ir vėlai, tarp gruodžio 21 ir sausio 16 d. Ledas susidaro labai kietas ir storas (0,7-1,3  m storio).

Baikalo klimatas yra švelnesnis, negu jį supančios teritorijos. Žiemą temperatūra nukrenta iki vidutiniškai - – 25&nbsp;°C, o vasarą vidutinė temperatūra būna 17&nbsp;°C. Ežero paviršius užšąla sausį, ledo storis, priklausomai nuo vietos, 80–110&nbsp; cm, atitirpsta gegužės (kartais birželio) mėnesį. Metinis kritulių kiekis siekia 450&nbsp; mm.

Dėl ypatingos geografinės padėties (pailgos formos, iš visų pusių ribojamo kalnais) ir temperatūrų skirtumo (tarp žemės ir vandens temperatūrų skirtumas rudenį gali siekti 1-4&nbsp;°C), kuris sukelia slėgio kaitą, Baikalo ežere susidaro daug įvairių vėjų (suskaičiuojama iki 30 vardų, nors dažnai vėjas yra vadinamas keletu vardų). Stipriausi vėjai pučia rudienį (58 iš 100 būna stiprių vėjų dienos), pasiekdami 18–20 m/s greitį, tai Baikale sukelia iki 3  m aukščio bangas. Žinomiausi vėjai: ''Viršutinis'', ''Kultukas'', ''Kalnų'', ''Barguzino'', ''Sarmos'', ''Selengos''.<ref>http://www.bww.irk.ru/baikalclimate/baikalwinds.html</ref><ref>http://www.baikal.us/winds.php</ref>

Miškuose, aplink Baikalą, veisiasi dažnesnės rūšys <ref>http://www.bww.irk.ru/baikalfauna/baikalwildlife.html</ref>. Šiauriniams Baikalo krantams, kaip, pavyzdžiui, Barguzino draustiniui, būdingi taigos gyvūnai, iš viso 39 rūšys žinduolių: [[Šiaurinė pika|šiaurinės pikos]] (''Ochotona hyperborea''), [[Azijinis burundukas|azijiniai burundukai]] (''Eutamias sibiricus''), [[Švilpikai|pilkieji švilpikai]] (''Marmota baibacina''), [[Voverė skraiduolė|voverės skraiduolės]] (''Pteromys volans''), [[Rudoji lapė|rudosios lapės]] (''Vulpes vulpes''), [[Rudasis lokys|rudieji lokiai]] (''Ursus arctos''), [[Šermuonėlis|šermuonėliai]] (''Mustela erminea''), [[Žebenkštis|žebenkštys]] (''Mustela nivalis''), [[Altajinė žebenkštis|altajinės žebenkštys]] (''Mustela altaica''), [[Sibirinis šeškas|Sibiriniai šeškai]] (''Mustela sibirica''), [[Ūdra|ūdros]] (''Lutra lutra''), [[Sabalas|sabalai]] (''Martes zibellina''), [[Ernis|erniai]] (''Gulo gulo''), Sibirinės [[Kabarga|kabargos]] (''Moschus moschiferus''), Sibiro [[taurusis elnias|taurieji elniai]] (''Cervus elaphus sibiricus''), [[Briedis|briedžiai]] (''Alces alces''), [[Šiaurinis elnias|šiauriniai elniai]] (''Rangifer tarandus'') ir kt.

Ežero krantai yra apaugę spygliuočių miškais. Baikalo ekosistemoje aptinkama 1085 augalų rūšių iš kurių apie 40 % yra endemikai. Kaip ir gyvūnai, augalai yra prisitaikę prie atšiauraus taigos klimato<ref>[http://www.irkutsk.org/baikal/plants/page_01.htm www.irkutsk.org]</ref>.

[[Vaizdas:Baikal sea.gif|thumb|200px|Schematinis Semiono Remezovo žemėlapis, ~1699-1701  m.]]

Žmogus prie Baikalo apsigyveno seniai, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai  – jau akmens amžiuje, daugiau nei prieš 100 tūkstančių metų. Pastoviai apsigyventa prieš 25 tūkst. metų, tam įtakos turėjo patogi aplinka: gėlas vanduo, daug medžiojamų gyvūnų, kuras (apsiginti nuo šalčio). Manoma, kad turėjo primityvius kalendorius, religinis apeigas. Aptinkama [[neolitas|neolito]] kapavietės, sienų piešiniai <ref>http://www.bww.irk.ru/baikalhistory/baikalarchaeology.html</ref>.

[[Sibiras]] ilgam buvo neįdomi ir nesvarbi vieta tyrinėtojams, bei keliautojams, tai lėmė sunkus priėjimas ir atšiaurus klimatas. Pirmoji rusų ekspedicija pasiekusi Baikalo ežerą buvo [[xVII amžiaus 5-as dešimtmetis|1643]] m., jai vadovavo Kurbatas Ivanovas. Po ketverių metų  – [[xVII amžiaus 5-as dešimtmetis|1647]], vykusiai ekspedicijai vadovavo Vasilijus Kolesnikovas. Šios dvi kelionės praturtino žinias apie Baikalą, jo šiaurines apylinkes, jų metu buvo įkurtas Verchneangarsko fortas.

Pirma mokslinė ekspedicija įvyko [[1723]]-–[[1724]] metais, caro [[Petras I|Petro I]] pavedimu. Kelionės metu buvo sužinota naujų faktų apie apylinkių gyventojus ir gamtą.<ref>http://www.bww.irk.ru/baikalhistory/baikalexplorations.html</ref>

Minėtina ir lietuvių kilmės keliautojo [[Jonas Čerskis|Jono Čerskio]] [[1877]]-–[[1880]]  m. kelionė, kurios metu geografas tyrė Baikalo krantus, sudarė pirmąjį jo geologinį žemėlapį.

Šiaurės rytinėje dalyje [[1916]]  m. įkuriamas Barguzino draustinis, pirmasis gamtos rezervatas Baikalo pakrantėje. [[1969]] pietinėje dalyje įkuriamas Baikalo draustinis. [[1986]]  m., šiaurės vakaruose įkuriamas Baikalo - – Lenos gamtos rezervatas, Užbaikalės nacionalinis parkas rytuose ir Pabaikalės nacionalinis parkas pietvakariuose. [[1994]]  m. Selengos upės delta (12 100 ha) įtraukiama į Ramsaro vietovių sąrašą.

Baikalo ežeras pripažintas viena unikaliausių ekosistemų pasaulyje ir [[1996]]  m. įtrauktas į [[UNESCO]] [[Pasaulio paveldo sąrašas|Pasaulio paveldo sąrašą]].

2006 metų balandžio mėnesį buvo numatyta tiesti „Transneft“ naftotiekį einantį šalia Baikalo ežero (kai kur tik 800  m atstumu), pastačius naftotiekį šioje aktyvioje [[Seismologija|seisminėje]] zonoje kiltų rizika naftos nutekėjimui.

* [http://www.spauda.lt/history/russian/baikala.htm Baikalas ir jo apylinkės]