Biblijos linksmybės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirma knygos versija išleista 1882 m. (~400 puslapių). Atnaujinta ir 1897 m. papildyta tekstu versija (~800 puslapių) vainikavo apie dvylika metų (~1884-1897) trukusį Leo Taksilio pokštą, kurio metu jis išsižadėjo savo ankstesnės bedievybės, tarnavimo velniui ir „sugrįžo“ į katalikų tikėjimą. Visą ta laiką jis apgalvotai ir nuosekliai pliekė laisvamanybę, žmonių atsimetimą nuo bažnyčios. Kūrė ir žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo ir įvairindavo savo religinius prasimanymus apie satanistus, masonus, žmonių kovas su velniu, matydamas, kad net pačias neįtikimiausias jo fantazijas susižavėję už gryną pinigą priima ne tik kardinolai ir visa katalikiškoji dvasininkija, bet ir pats popiežius. Atnaujintos knygos įžangoje Takslilis kreipiasi į Popiežių Leoną XIII (suteiktos audiencijos metu palaiminusį Leo Takslio „kovą prieš bedievybę“), kuriame šaiposi iš popiežiaus neklystamumo (1870 m. Vatikano I susirinkimo dogma). Savo dvylika metų trukusiu pokštu ir jį vainikavusia knyga „Biblijos linksmybės“ Taksilis su humoru siekė parodyti Biblijos žiaurumus ir kaip lengvai žmonės tiki įvairiausiais prasimanymais, netgi, kai tie akivaizdūs. Užbaigiamajame knygos žodyje autorius rašė: „Be galo naivūs žmonės ne tik aklai tiki, kad banginis buvo prarijęs Joną, bet patikėtų ir tuo, kad Jona buvo prarijęs banginį, jeigu tik šventas balandis būtų padiktavęs tokius žodžius kuriam nors taip vadinamam pranašui.“