|
'''Galindai''', [[XIII amžius|XIII]]-[[XVI amžius|XVI a.]] išnykusi [[prūsai|prūsų]] kiltis (plg. su [[lietuvių kalba|liet.]] ''galiniai''), kalbėjusi [[prūsų kalba]], tiksliau, pietrytine jos tarme. "Galindų" vardu paprastai vadinami tik vad. vakarų galindai (viena iš 9 prūsų kilčių); be jų, mokslui dar žinomi [[rytų galindai]]. Kita vertus, neatmestina prielaida, kad apie krikščioniškosios eros pradžią "galindais" galėjo būti vadinama ir platesnė giminingų kilčių sąjunga, pvz., visi ''pietinių prūsų'' protėviai.
'''Galindija''' – teritorija, kurioje buvo įsikūrusi [[baltai|baltų]] gentis - galindai ([[lietuvių kalba|liet.]] galas, „galiniai”). Ši gentis pagal skirtingas gyvenamąsias vietoves skirstoma į vakarų ir rytų galindus.
[[II amžius|178]] m. galindus paminėjo graikų geografas [[Klaudijus Ptolemėjus]]. [[VI amžius|VI]] a. gotų kilmės istorikas Jordanas mini ''Coldae'' etnosą; spėjama, kad taip jis galėjęs perteikti iš galindų kaimynų slavų išgirstą galindų kilties vardą.
Pirmąsias baltų gentis (galindus, [[sūduva|sūduvius]], [[sėlija|sėlius]]) šaltiniai nurodo [[II amžius|II]]-[[III amžius|III]] a.:
Dalis tyrinėtojų mano, kad iki [[II amžius|II]] a. galindai gyveno tik vakarinėje Mozūrijos ežeryno dalyje, ir tik [[III amžius|III]]–[[IV amžius|IV]] a. išplito į [[Alna|Alnos]] upės baseiną.
[[II amžius|178]] m. graikų geografas [[Klaudijus Ptolemėjus]] mini dvi baltiškas gentis – galindus (Galien) ir sūduvius (Sudauen).
[[V amžius|V]]-[[VI amžius|VI]] a. galindų kultūros centras buvo prie dabartinio [[Olštinas|Olštino]]. Mirusiųjų palaikai buvo deginami; sudegusius palaikus galindai supildavo į keramikines urnas (jos būdavo įv. formų, kartais su langeliais), o šias užkasdavo pilkapiuose. Prie urnos dažnai būdavo padedamos kelios puodynėlės ar nedideli puodeliai. Nuo [[VI amžius|VI]]–[[VII amžius|VII a.]] mirusieji laidoti duobėse. Į vyro kapą paprastai dėti ietis ir skydas; šalia galindų kario palaikų kartais būdavo užkasamas nesudegintas žirgas su puošniu apdaru. Galindų vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami lankinėmis segėmis, o moterų - sidabrinėmis segėmis su ataugėlėmis (vad. "pirštuotosiomis segėmis).
[[VI amžius|VI]] a. gotų kilmės istorikas Jordanas savo veikale mini “Coldae” vardą. Spėjama, kad taip vadinama galindų gentis.
VakarųIš galindų dirbinių puošnumaspuošnumo galima rodospręsti, kad [[VI amžius|VI]]–[[VII amžius|VII]] a. taigalindai buvo viena turtingiausių baltų gentiskilčių. Manoma,Svarbiausia kadšio galindų turtėjimoturtingumo priežastis buvo didelė gintaro paklausa,prekyba; oiš taipmainais patuž žygiaigintarą įįv. [[RomosEuropos imperija|Romos imperiją]]. Iššalyse atsigabentogaunamo sidabro ir aukso jiegalindai gamino ne tik žmonėms skirtus papuošalus, bet ir žirgų apdaro detales. ▼==Rytų galindai==
[[XI amžius|1058]] m. rusų metraštyje pirmą kartą paminėti rytų galindai. Manoma, kad minimas vardas “goled” susijęs su [[Prūsija|prūsų]] genties pavadinimu. [[XII amžius|1147]] m. randama nurodyta baltų genties - galindų (Goljaden) - gyvenamoji teritorija: į rytus nuo [[Smolenskas|Smolensko]] ir į pietvakarius nuo [[Maskva|Maskvos]], Protvos upės (kairysis [[Oka|Okos]] intakas) aukštupyje, netoli [[Možaiskas|Možaisko]]. Rytų galindų kaimynai šiaurėje ir rytuose buvo [[finougrai]], vakaruose – baltiškos Bancerovo-Tušemlios kultūros gentys, pietvakariuose – taip pat baltiškos Koločino kultūros gentys.
XIII a. galindai gyveno vad. *Galindoje (dabar - [[Lenkija|Lenkijoje]]). Šiaurės rytuose jų gyvenamasis arealas siekė Geldapės upę; vakaruose galindus nuo kitų prūsų skyrė [[Alna|Alnos]] aukštupys, o jų rytiniai kaimynai buvo [[jotvingiai|sūduviai]]. Su pastaraisiais galindus siejo (ypač XII-XIII a.) itin glaudūs kariniai politiniai ryšiai.
I tūkstantmečio antroje pusėje [[Dniepro baltai|Dniepro]] ir Okos baseinų baltus [[Dniepras|Dniepru]] į šiaurę besiveržiantys [[slavai]] atskyrė nuo vakarų srities baltų. Nuo [[VI amžius|VI a.]] dėl slavų ekspansijos baltai ima nykti tolimose rytinėse srityse. [[VIII amžius|VIII a.]] rytų galindus ėmė puldinėti viatičiai ([[slavai|slavų]] gentis), pamažu juos asimiliavo, kol galiausiai rytų galindai išnyko. Jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki [[IX amžius|IX]] amžiaus. Rytų galindai, gyvenantys Okos baseine, rašytiniuose šaltiniuose minimi iki [[XII amžius|XII]] amžiaus.
[[1243]] m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akte pateiktas tuometinių "lietuvių ribų" aprašymas leidžia manyti, kad apie XIII a. vidurį Galinda (kartu su Sūduva/Jotva) priklausė [[LDK]].
Rytų galindai iš savo gyvenamose vietose lydomos geležies gaminosi įrankius ir ginklus: kirvius, pjautuvus, strėlių antgalius.
[[XI amžius|XI]] ir [[XII amžius|XII a.]] laikomi galindų kultūros nuosmukio laikotarpiu. Tuo metu, vykstant aršioms galindų kovoms su jų pietiniais kaimynais [[Mazovija|mazoviečiais]], dalis galindų pasitraukė į [[jotvingiai|jotvingių]] žemes. Nuo XIII a. I pusės mazoviečiai jau tik talkino Galindą siaubusiems kryžiuočiai; vėliau šiems sąjungininkams ėmus varžytis dėl galindų žemių, galiausiai XIII a. II pusėje visa Galinda atiteko Vokiečių ordinui.
==Vakarų galindai==
Baltų tauta, kalbėjusi [[prūsų kalba]] - vakarų galindai - priskiriami [[Prūsija|prūsams]]. Jie gyveno Galindoje, dabartinės [[Lenkija|Lenkijos]] teritorijoje tarp Galdapės ([[lenkų kalba|lenkiškai]] Goldap) ir Narevo upių. Nuo kitų prūsų genčių juos skyrė Alnos upė ([[lenkų kalba|lenkiškai]] Linos). Rytų kaimynai buvo [[sūduva|sūduviai]]. Vakarų galindai, iš visų pusių apsupti slavų, išsilaikė iki [[XIII amžius|XIII a.]]
XV-XVI a., vykstant Ordino (nuo 1525 m. - Prūsijos hercogystės) valdomų senprūsių žemių lenkiškajai kolonizacijai, savajame krašte po XIII a. įvykių likę galindai sulenkėjo, taip įsiliedami į vad. [[mozūrai|mozūrų]] etnokultūrinę grupę.
[[II amžius|II]] a. galindų gentys gyveno prie Memrų ežero (vakarinėje [[Mozūrija|Mozūrijos]] ežeryno dalyje), o [[III amžius|III]]–[[IV amžius|IV]] a. jie pasislinko link Drvencos, Osos, Alnos (Priegliaus intakas) upių. [[V amžius|V]]-[[VI amžius|VI]] a. galindų kultūros centras buvo prie dabartinio [[Olštynas|Olštyno]].
▲Vakarų galindų dirbinių puošnumas rodo, [[VI amžius|VI]]–[[VII amžius|VII]] a. tai buvo viena turtingiausių baltų gentis. Manoma, kad galindų turtėjimo priežastis buvo didelė gintaro paklausa, o taip pat žygiai į [[Romos imperija|Romos imperiją]]. Iš atsigabento sidabro ir aukso jie gamino ne tik žmonėms skirtus papuošalus, bet ir žirgų apdaro detales.
Iki [[XIII amžius|XIII a.]] [[teutonų ordinas|kryžiuočių]] užkariavimų, galindai (kaip ir pagudėnai, varmiai, bartai, notangai, sembai ir kt. gentys) buvo laikomos atskiromis tautomis ir tik kryžiuočiai visas jas apibendrintai ėmė vadinti prūsais. Taigi Prūsija laikytina ne etnografine (prūsų gyvenamu kraštu), o politine (Kryžiuočių ordino valstybe) sąvoka.
Petras Dusburgietis kronikoje, aprašydamas įvykius iki [[1326]] m., pažymi, kad Prūsų žemė buvo skirstoma į 11 sričių (Terra Prussie in XI partes dividitur): Barta (Bartha), Galinda (Galindia), Kulmo-Liubavo, Nadruva (Nadrowia, Nadranin), Notanga, Pamedė (Pamesania), Pagudė (Pogesania), Semba (Sambia), Skalva (Scalowia), Sūduva (Sudovie), Varmė (Warmia).
Apie [[XI amžius|XI]] – [[XII amžius|XII a.]] vakarų galindų kultūra ima nykti. Kovojant su kaimynystėje gyvenančiais mozūrais, galindai buvo priversti trauktis į [[jotvingiai|jotvingių]] ir [[semba|sembų]] žemes. Puldinėjusiems lenkams talkino ir kryžiuočiai. Vėliau sąjungininkai varžėsi tarpusavyje, kam atiteks daugiau žemių. Manoma, kad galindai galėjo nukeliauti iki [[Ispanija|Ispanijos]], tai siejama su tautų kraustymusi.
==Galindų kultūra==
[[archeologija|Archeologiniai]] radiniai parodė, kad galindų gentis turi daug baltiškų bruožų: keramika, papuošalai, įrankiai. Randami stačiakampiai stulpinės konstrukcijos pastatai, kurių viduje - atviras židinys, o pasienyje iškasta ūkinė duobė.
Galindų kultūra nedaug kuo skyrėsi nuo kitų baltų genčių. Mirusieji buvo deginami, o sudegintus palaikus susemdavo iš laužavietės ir supildavo į urnas, kurios būdo įvairių formų, su langeliais. Prie jų dažnai padėdavo dar kelias puodynėles ar mažus puodelius. Vėliau [[VI amžius|VI]] – [[VII amžius|VII a.]] mirusieji pradėti laidoti duobėse. Moterims įdėdavo į kapą sidabrinių dirbinių: segių su ataugėlėmis vadinamų “pirštuotomis”, o vyrai būdavo puošiami lankinėmis segėmis, į kapą įdėdavo ginklų: ietigalių, antskydžių, kartais šalia užkasdavo nesudegintą žirgą su puošniu apdaru.
[[Category:Baltai]]
[[Category:Istoriniai regionai]]
| 