Šiaurės ašigalis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šiaurės ašigalis''' - – Žemės sukimosi ašies susikirtimo su jos paviršiumi taškas [[Šiaurės pusrutulis|Šiaurės pusrutulyje]]. Šio taško koordinatės 90°00' šiaurės [[Platuma|platumos]]. [[ilguma|Ilgumos]] šis taškas neturi.

Šiaurės ašigalis yra centrinėje [[arkties vandenynas|Arkties vandenyno]] dalyje, kurioje gylis siekia 4 261  m.<ref>[http://uk.reuters.com/article/worldNews/idUKL0286134520070802 Russian sub plants flag at North Pole], Reuters, 2007  m. rugpjūčio 2 d.</ref> Ištisus metus šioje vietoje dreifuoja daugiamečiai [[pakas|pako]] ledai. Vidutinė žiemos temperatūra  – apie -40  °C, vasaros  – apie 0  °C. Arčiausiai ašigalio esanti sausuma − [[Kafeklubenas|Kafenklubeno]] sala, esanti netoli šiaurinės [[grenlandija|Grenlandijos]] pakrantės, nuo ašigalio nutolusi apie 700  km. Artimiausia nuolat gyvenama vieta yra [[Alertas]] ([[Kanada]]), nuo Šiaurės ašigalio nutolęs 817  km.

Tikriausiai pirmosios, kurios šunų kinkiniais perėjo pako ledus ir pasiekė Šiaurės ašigalį, buvo amerikiečių [[Frederick Cook|Frederiko Kuko]] ([[1908]]  m. [[balandžio 21]] d.) ir [[Robert Peary|Roberto Pirio]] ([[1909]]  m. [[balandžio 6]] d.) ekspedicijos. Deja, bet nenuginčijamų įrodymų, kad jie tai padarė nėra.<ref>[http://www.smithsonianmag.com/history-archaeology/Cook-vs-Peary.html# Who Discovered the North Pole?]. The Smithsonian magazine, 2009-04</ref> Dėl Pirio šmeižto, Kuko ekspedicija ilgą laiką buvo laikoma melaginga, bet paskutiniais tyrimais buvo įrodyta, kad ši ekspedicija galėjo būti reali.<ref>[http://www.nkj.ru/archive/articles/11028/ ДОСТИЖЕНИЕ СЕВЕРНОГО ПОЛЮСА - – ИНТРИГУЮЩИЙ ДЕТЕКТИВ ХХ ВЕКА]</ref> Keliaudami pako ledais pirmieji Šiaurės ašigalį pasiekė [[Wally Herbert|Volio Herberto]] grupės nariai, tai padarę [[1969]]  m. balandžio 6 d., minint 60-ąsias Pirio kelionės metines.

[[1937]]  m. gegužę, pasinaudojant [[lėktuvas|lėktuvu]], ties Šiaurės ašigaliu (išsilaipinta maždaug 30  km nuo ašigalio) buvo įrengta pirmoji dreifuojanti mokslinių tyrimų stotis „Šiaurės ašigalis  – 1“ ({{ru|Северный полюс-1}}) ([[Tarybų Sąjunga|TSRS]]), kuriai vadovavo [[Ivanas Papaninas]]. Tikrasis nusileidimas pačiame ašigalyje įvyko tik [[1948]]  m. [[balandžio 23]] d. Tai buvo kita Tarybų Sąjungos ekspedicija, kuriai vadovavo Aleksandras Kuznecovas. Ekspedicija nusileido trimis lėktuvais, praktiškai 90°00’ šiaurės platumos, o po to iš ten išvyko taip pat lėktuvais.<ref>[http://www.bibliotekar.ru/divo/31-3.htm Первые на Северном полюсе]</ref>

Amerikiečių povandeninis laivas [[USS Skate (SSN-578)|SSN-578]] ašigalyje iškilo [[1959]]  m., o tarybinis atominis [[povandeninis laivas]] [[Leninskij Komsomol]] tai padarė [[1962]]  m. [[1977]]  m. [[rugpjūčio 17]] d. tarybinis atominis [[ledlaužis]] [[NS Arktika|Arktika]] pirmą kartą laivybos istorijoje, Šiaurės ašigalį pasiekė vandens keliu. Pirmasis žmogus, [[1978]]  m. vienas pasiekęs Šiaurės ašigalį buvo japonų keliautojas [[Naomi Uemura]].

Pagal laikraščio „Rosijskaja gazeta“ duomenis, iki [[2006]]  m. [[rugsėjo 19]] d. ašigalyje pabuvojo 66 ledlaužiai ir specialūs ledynų klasės laivai, tarp kurių buvo 54 Tarybų Sąjungos ir [[rusija|Rusijos]] laivai, 4 kartus čia dirbo [[švedija|švedų]] ledlaužis [[Oden]], vieną kartą kanadiečių ledlaužis [[CCGS Louis S. St-Laurent|Louis S. St-Laurent]], 3 kartus vokiečių [[RV Polarstern|Polarstern]], 3 kartus amerikiečių ledlaužiai [[USCGC Healy (WAGB-20)|Healy]] ir [[USCGC Polar Sea (WAGB-11)|Polar Sea]] ir norvegų gręžinių laivas [[Vidar Viking]].<ref>[http://www.rg.ru/2007/09/19/arktika-shelf.html Вчера и сегодня мы — первые. А завтра?] Российская газета</ref>

[[2007]]  m. [[rugpjūčio 2]] d. buvo pasiektas vandenyno dugnas ties Šiaurės ašigaliu. Į dugną nusileido specialūs giliavandeniai aparatai [[Mir (giliavandenis aparatas)|Mir]], kurie 4 261  m gylyje padėjo [[rusijos vėliava|Rusijos vėliavą]] ir kapsulę su žinute ateities kartoms.

[[2009]]  m. [[balandžio 26]] d. pirmą kartą istorijoje Šiaurės ašigalis buvo pasiektas automobiliais. Septyni ekspedicijos dalyviai, per 38 paras, automobiliais [[Emelja|Emelja-1]] ir [[Emelja|Emelja-2]] nuvažiavo 2 033  km, nuo [[Šiaurinė Žemė|Šiaurinės žemės]] iki Šiaurės ašigalio. Šis pasiekimas įrašyta į Rusijos rekordų knygą.

Pirmasis patvirtintas bandymas perskristi Šiaurės ašigalio erdvę priklauso švedui [[Salomon August Andrée|Salomonui Andrė]] ir jo dviem palydovam, kurie [[1897]]  m. birželį [[oro balionas|oro balionu]] pakilo iš [[svalbardas|Svalbardo]] ir nuskriejo Šiaurės ašigalio link. Žinoma, kad ekspedicija įveikusi 475  km nusileido ant ledo ir dėka to buvo priversta grįžti atgal. Jiems pavyko nusigauti iki [[Baltoji sala (Svalbardas)|Baltosios salos]], kurioje jie žuvo.<ref>[http://ku-prism.org/polarscientist/andreemystery/aug61930PRISM.html The End of The Voyage — The Bratvaag Find]</ref>

Pirmasis sėkmingas bandymas praskristi Šiaurės ašigalį įvyko [[1926]]  m. Tai padarė norvegas [[Roald Amundsen|Roaldas Amundsenas]] skrisdamas dirižabliu „[[Norvegija (dirižablis)|Norvegija]]“.<ref>[http://www.dioi.org/vols/wa0.pdf Amundsen Cheated and Uncheated]</ref>

[[1928]]  m. Šiaurės ašigalį, dirižabliu „[[Italija (dirižablis)|Italija]]“, perskrido italas [[Umberto Nobile|Umberto Nobilis]]. Deja, bet netoli ašigalio [[dirižablis]] sudužo. Iš 16 ekspedicijos dalyvių išgyveno tik 8, septinis iš jų išgelbėjo tarybinis ledlaužis „[[Krasin]]“.<ref>Ali sul polo. Storia della conquista aerea dell’Artide, 1984, 222 psl. ISBN 5-09-002630-0</ref>

[[1935]]  m. Tarybų Sąjungos lakūnas [[Sigizmundas Levanevskis]] kartu su [[Georgijus Bajdukovas|Georgijum Bajdukovu]] ir Viktoru Levčenko perskrido Šiaurės ašigalį, skrisdami iš [[maskva|Maskvos]] į [[San Franciskas|San Franciską]]. Bandymas baigėsi nesėkme, dėl tepimo sistemos gedimo.

Pirmasis sėkmingas skrydis iš TSRS į [[amerika|Ameriką]], praskrendant Šiaurės ašigalį, įvyko [[1937]]  m. Pirmasis praskrido [[Valerijus Čkalovas]] (birželio 18−20 d.)<ref>[http://www.rian.ru/spravka/20060907/53614658.html РИА Новости. Беспосадочный перелет экипажа Валерия Чкалова]</ref>, o vėliau [[Michailas Gromovas]] (liepos 12−14 d.).