|
|vikiteka= Category:Yasser Arafat
}}
'''Yasser Arafat''' ([[1929]] m. [[rugpjūčio 24]] d. [[Kairas|Kaire]], [[Egiptas]] – [[2004]] m. [[lapkričio 11]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]], [[Prancūzija]]) – Palestinos išsivadavimo organizacijos „Al Fatah“ įkūrėjas bei vadovas.
== Biografija ==
[[1948]] m. dalyvavo arabų - – izraeliečių [[karas|kare]]. [[1951]] m. [[Egiptas|Egipte]] pradėjo studijuoti elektrotechniką. [[1957]]–[[1965]] m. gyveno [[Kuveitas|Kuveite]]; turėjo savo verslą. [[1963]] m. įkūręs „Al Fatah“, [[1969]] m. tapo Palestinos išsivadavimo judėjimo Vykdomosios tarybos pirmininku. Paskui, kai [[Tunisas|Tunise]] susikūrė Palestinos vyriausybė tremtyje, pripažino Izraelio valstybę [[1988]] m.
[[1993]] m. J. Arafatas bei Izraelio ministras [[Ichakas Rabinas]] pasirašė susitarimą dėl dalinės Gazos sektoriaus bei Jericho [[autonomija|autonomijos]]. Nuo [[1996]] m. pirmasis Palestinos [[prezidentas]]. Siekė Palestinos laisvės nuo [[Izraelis|Izraelio]], iš pradžių karinėmis, o vėliau – taikiomis priemonėmis (derybomis).
[[1994]] m. kartu su [[Šimonas Peresas|Šimonu Peresu]] bei [[Ichakas Rabinas|Icchaku Rabinu]] apdovanoti [[Nobelio taikos premija]] už „pastangas kuriant taiką Artimųjų Rytų regione“. Šie politikai [[1993]] m. pasirašė [[Oslo protokolai|Oslo protokolus]].
<!--
Jesyras Arafatas yra lankęsis Lietuvoje, taip pat jis yra susitikęs su [[popiežius|popiežiumi]], nepaisant to, kad buvo [[musulmonas]]. Pradžioje rezidavo [[Egiptas|Egipte]], paskui – [[Gazos ruožas|Gazoje]], o galiausiai – [[Ramala|Ramaloje]], kur [[žydai]], sužlugdę Oslo protokoluose pasiektus susitarimus (pasikeitus vyriausybei), vėliau apsupo [[prezidentūra|prezidentūrą]] ir jo iš ten neišleido. Kartas nuo karto prezidentūra būdavo apšaudoma ir Arafatas buvo priverstas sėdėti be elektros, o kartais ir be maisto. Izraelis taip ir neperdavė Palestinai [[1967]] okupuotosios [[Rytų Jeruzalė]]s, kuri turėjo būti Palestinos sostinė. Žmonėms iš Palestinos žemių [[Vakarų Krantas|Vakarų Kranto]] ir [[Gazos Ruožas|Gazos Ruožo]] buvo uždrausta vykti į [[Jeruzalė|Jeruzalę]]. Žydų spaudimu Jesyras Arafatas pasidalijo valdžia su ministru pirmininku, juo tapo Izraeliui kiek prijaučiantis [[Machmudas Abasas]], vėliau iš šių pareigų atsistatydino ir naujuoju premjeru tapo [[Achmedas Kurėja]], ištikimesnis Palestinai. Spaudimas J. Arafatui didėjo ne tik iš Izraelio, bet ir iš nuo Izraelio žiaurumo pavargusių radikalių grupuočių, kurios dėl žydų nenoro dėrėtis savo pusėn priviliojo vis daugiau ir daugiau eilinių palestiniečių. Taip pat įtariama, kad veikė ir Izraelio [[slaptoji tarnyba|slaptųjų tarnybų]] [[provokacija|provokaciniai]] elementai skirti supriešinti Palestinos tautą tarpusavyje.
-->
|
