|
| pastabos =
}}
'''Adalbertas Prahiškis''' (šventasis '''Adalbertas''' arba '''Vaitiekus''', ''Wojciech, Adalbert''; g. apie [[956]] m. - – [[997]] m. [[balandžio 23]] d.) – [[Praha|Prahos]] vyskupas, [[X a.]] pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą.
Gimė Bohemijos didiko [[Slavnikas|Slavniko]] šeimoje, Libicės prie Cidlinos gyvenvietėje. [[970]]-–[[980]] m. mokėsi [[Magdeburgas|Magdeburge]] pas [[Adalbertas Magdeburgietis|Adalbertą Magdeburgietį]]. Šiam mirus Vaitiekus perėmė iš savo mokytojo Adalberto vardą. [[980]] m. baigęs studijas grįžo į Prahą ir ten kunigavo. [[982]] m. paskirtas Prahos [[vyskupas|vyskupu]]. Nors [[čekai]] jau buvo pakrikštyti, Adalbertas skyrė daug dėmesio jų senosios pagoniškos tikybos liekanų naikinimui. [[989]] m. jis atsisakė vyskupo rango ir išvyko į Romą, kur gyveno šv. Aleksio [[benediktinai|benediktinų]] vienuolyne. [[993]] m. popiežius [[Jonas XV]] išsiuntė Adalbertą atgal į [[Bohemija|Bohemiją]], kur jis vėl dirbo vyskupu. Jis įkūrė pirmąjį vienuolyną čekų žemėse - – Brevnovo vienuolyną. Vyskupas įsivėlė į Bohemijos didikų tarpusavio kovas. Adabertas pakrikštijo vengrų karalių [[Geza|Gezą]], vėliau nuvyko į Lenkiją pas [[Boleslovas Narsusis|Boleslovą Narsųjį]]. Su pastarojo pagalba vyskupas suorganizavo žygį į [[Senovės Prūsija|Prūsiją]], siekdamas apkrikštyti pagonis.
Su karaliaus laivu ir skirta palyda Adalbertas pasiekė [[Gdanskas|Gdanską]], kur vykdė masinį krikštijimą. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto [[šventoji giraitė|šventąsias girias]], pasak aprašymų, patyrė didelį vietinių pasipriešinimą - – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. [[997]] m. [[balandžio 23]] d. besiilsinčius misionierius (netoli [[Primorskas (Kaliningradas)|Žuvininkų]], į rytus nuo [[Drusuo|Drusens]]) užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, skelbdami savo pergalę<ref>„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 170-182170–182 psl.</ref>.
Po keleto metų Adalbertas buvo paskelbtas šventuoju. Jo gyvenimą ir mirtį aprašė [[Jonas Kanaparijus]] (''Vita S. Adalberti episcopi'', [[999]] m.) ir [[Brunonas Kverfurtietis]] (tarp [[1004]]-–[[1008]] m.). Nors oficialiai laikoma, kad rasti Adalberto palaikai palaidoti [[Gnieznas|Gniezne]] (ten yra ir jo kapas, vyksta minėjimai), tačiau tikrasis jų likimas nežinomas.
== Šaltiniai ==
|
