20:50, 10 liepos 2011 versija taisyti E rulez (aptarimas \| indėlis) Biurokratai, Sąsajos administratoriai, Administratoriai 17 823 keitimai S typo ← Prieš tai darytas keitimas		20:53, 10 liepos 2011 versija taisyti anuliuoti Hugo.arg (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai 244 488 keitimai S vikifikuota Kitas pakeitimas →
Eilutė 14: {{Taxobox_mokslinis_pavadinimas \| color = pink \| lotpav = Vespa crabro \| autorius = Linnaeus \| metai = 1758 }} {{Taxobox_pabaiga}} '''Širšuolas, širšė''' ({{la\|Vespa crabro}}) - – stambiausia [[Europa\|Europoje]] paplitusi [[vapsva]]. Priskiriama [[Plėviasparniai\|plėviasparnių būriui]], klostinių vapsvų (''Vespidae'') šeimai. Širšuolai paplitę visoje Europoje ir Vidurio Sibire, rytuose paplitę iki [[Mongolija\|Mongolijos]]. Širšuolo motinėlės ilgis 23 – 35 milimetrai, darbininkė ir patinas mažesni. Kūnas rudas, [[galva]] geltona, pilvelis juodai ir geltonai juostuotas. == Gyvenimo ciklas == Širšuolų šeimai vadovauja patelė – šeimos įkūrėja, motinėlė. Pavasarį atšilus orui motinėlė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui, dažniausiai tuščiavidurio medžio kamieno. Kartais lizdas tvirtinamas prie seno medžio šakų, įtaisomas uolos ar sienos plyšyje. Susiradusi jaukią vietą, patelė žandais smulkina [[mediena\|medieną]] ir gautą masę sumaišo su [[seilės\|seilėmis]]. Iš šios masės statomas lizdo pagrindas, pradedamos lipdyti lizdo sienos ir akutės. Masė ore sukietėja ir pasidaro panaši į popierių. Dažniausiai širšuolų motinėlės kramto jaunų beržų šakelių žievę. Prie akučių sienelių motinėlė pritvirtina [[Kiaušinėlis\|kiaušinėlius]]. Po tam tikro laiko iš kiaušinėlių išsirita [[lerva\|lervos]], kurios lipniais siūleliais prisitaiso prie vidinių akučių sienelių. Prieš pavirsdama į [[lėliukė\|lėliukę]] lerva tris kartus [[nėrimasis\|neriasi]] ir kiekvieną kartą vis padidėja. Po keturių savaičių dienos šviesą išvysta pirmosios darbininkės. Jos pradeda ieškoti maisto sau ir savo šeimos nariams. Motinėlė visą laiką praleidžia lizde. Darbininkės vis didina lizdą ir vasaros pabaigoje jį gali sudaryti iki 400 akučių. Vasaromis, kai gamtoje daugiau maisto, širšuolų patelės užauga labai didelės ir pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita patinai. Jie skiriasi nuo patelių darbininkių, neturi [[geluonis\|geluonies]] ir ilgų antenų. Sezono pabaigoje darbininkės pradeda statyti erdvias akutes, kuriose vystosi būsimos motinėlės ir patinai. Lizdą palikusią jauną motinėlę apvaisina patinas ir ji pasislepia šiltoje vietoje iki pavasario. Darbininkės ir patinai žūva žiemos pradžioje. == Maistas == Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Jie turi lakamuosius burnos organus ir geria [[nektaras\|nektarą]] bei medžių [[sula\|sulą]]. Labiausiai šie plėviasparniai mėgsta saldų maistą. Suaugę širšuolai minta [[liepa\|liepų]] ir [[uosis\|uosių]] sultimis, taip pat mėgsta pasistiprinti prinokusių [[vaisius\|vaisių]] sultimis bei minkštimu. Jeigu besimaitinančiam širšuolui sutrukdoma, jis supyksta ir gelia. Širšuolai medžioja ir [[vabzdžiai\|vabzdžius]], tačiau patys jų neėda, bet neša lervoms. Medžiodami vabzdžius širšuolai pasikliauja puikia [[rega]]. Jie skraido ir dairosi grobio. Kiekvienas širšuolas per dieną sunaikina apie penkias muses. Sugavę auką, pirmiausia nuplėšia maistui nevartojamus galvą, galūnes ir sparnus, palikdami tik maistingąsias kūno dalis: krūtinę ir pilvelį, kuriuos susmulkina žandikauliais į skystąją masę. Gautas „maltinukas“ atnešamas į lizdą ir juo maitinamos lervos. Širšuolai maitindami lervas medžioja ir šviesiuoju, ir tamsiuoju paros metu, tad lervos minta ir naktiniais vabzdžiais. Kai trūksta maisto, širšuolai medžioja visą naktį. Jie geba pagauti vikrius, greitai skraidančius dieninius vabzdžius. Alkanos širšuolų lervos atkreipia su grobiu grįžusių darbininkių dėmesį skleisdamos girgždesį. Sočios lervos tyliai tūno akutėse, kol maistas paskirstomas visoms lervoms po lygiai.

Širšuolas: Skirtumas tarp puslapio versijų