|
: ''Apie kaimą žr. [[Karšuvos kaimas]]''.
'''Karšuva''' – viena iš [[Žemaičiai (baltųŽemaičių gentis)kunigaikštystė|žemaičių gentieskunigaikštystės]] žemėkonfederacijos žemių, t. y., X/XI−XIII a. sulietuvėjusių [[Žemaičių aukštumos senkapių kultūra|Žemaičių aukštumos senkapių kultūros]] nešėjų palikuonių gyventa [[LDK]] etnokultūrinė sritis, kurį laiką tikriausiai turėjusi kunigaikštystės ([[baltų žemės|žemės]]) statusą.
Dauguma istorikų Karšuvą lokalizuoja ne visame minėtos kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, teritorijoje tarp [[Dubysa|Dubysos]] ir [[Kuršių marios|Kuršių marių]] / tarp Dubysos ir [[Minija|Minijos]]); kaiKai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII-XIV a. [[Žemaitija|Žemaičių]] teritorinę struktūrą, Karšuvos „žemę“, arba kunigaikštystę, prilygina Varnių (Medininkų), Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuviųžemaičių „žemėms“, arba „valsčiams“.
Lietuvos valstybei Karšuva priklausė nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.
== Teritorija ==
XIII a. I pusėje Karšuvos žemės ribos iš esmės sutapo su tuo metu galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis, o nuo [[1260]] m. (ar bent nuo XIII a. pab.) tada dar politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę „dialektologinę“ [[Žemaitija|Žemaitiją]]. Vakaruose (dab. [[Klaipėda|Klaipėdos]] apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą (žr. 1-ąją išnašą), pietuose ji ribojosi su [[Skalva]], o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ (pastarieji senųjų *''karšuvių'' palikuonių taip vadinti dar ir XIX a.) skyrė [[Karšuvos giria]] ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi per visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus), ir kuri ankstesniu laikotarpiu atliko savotiškos tarpgentinės „sienos“ funkciją.
== Kraštovardžio kilmė ==
Kraštovardžio ''Karšuva'' kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *''karšuva'' (<*''karsava''?)(žodis kilęs iš veiksmažodžio karšti, nuo kurio ir kilo [[kuršių kalba|kuršių]] genties vardas), kuriuo ankstyvųjų viduramžių lietuviai galėję vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius ''karšuviečių'' protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma; XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas <ref>[[1413]] m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi [[Vytautas]] ir jo atstovai tvirtino, kad [[Klaipėda]] su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.</ref>, tačiau vėliau vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę ''Žemaičių'' dalį.
== Istorija ==
Manoma, kad XIII amžiuje, XIV amžiaus pradžioje Karšuvos žemė turėjo kunigaikštystės statusą, žemės teritorija didžia dalimi atitinka dabartinės [[Tauragė|Tauragės]] apskrities teritoriją. Karšuvos žemė susiformavo XII amžiaus pabaigoje, o iki tol joje gyveno istorikams kol kas nežinomo vardo baltų gentis. Keisčiausia, kad etnogenezės atžvilgiu artimiausi Karšuvos žemės gyventojų giminaičiai – Latvijos pietuose gyvenanti [[Žiemgaliai|žiemgalių]] gentis, nors Karšuvą ir [[Žiemgala|Žiemgalą]] skiria apie 150 kilometrų. Dar Karšuvos gyventojams etnogenezės atžvilgiu artimi [[kuršiai]] (Latvijos Kuršo pusiasalis ir vakarinis dabartinės Žemaitijos pakraštys) bei prie Nemuno gyvenusi (Tilžės, Ragainės apylinkės) jau išnykusi [[Skalviai|Skalvių]] gentis.
=== Karšuviečių protėviai ===
Iki ''karšuviečių'' subetnoso atsiradimo (XII-XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo<ref>Galimas daiktas, kad karšuviečių protėvių savivardis yra „pasislėpęs“ už [[Volynės metraštis|Volynės metraščio]] Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės [[1219]] m. sutarties aprašyme išlikusio termino ''Buleveči'' ([[rusėnų kalba|rusėn.]] ''Булевечи''; dauguma istorikų šį terminą interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios giminės vardą), kuriuo minėto nuorašo sudarytojas apibūdino Vismantą ir Gedvilą, 1219 m. taikos derybose greičiausiai atstovavusius būtent Karšuvai.</ref> vakarų baltų gentis, kuri tiek jos kultūros, tiek etnogenezės atžvilgiu buvo itin artima [[žiemgaliai|žiemgaliams]]. Tikėtina, kad [[žiemgalių kalba|žiemgalių]], [[kuršių kalba|kuršių]] ir tikriausiai [[skalvių kalba|skalvių]] kalboms artimai gimininga karšuviečių protėvių kalba suvaidino tam tikrą vaidmenį XIII-XV(?) a. formuojantis [[lietuvių kalba|lietuvių kalbos]] žemaičių tarmės „dūnininkų“, arba „varniškių-raseiniškių“ patarmei.
=== KaršuvaKaršuvos XIII-XIVžemės a.piliakalniai ===
Tauragės krašte yra 13 piliakalnių, 2 iš jų priskiriami kalviniam, o 11 – krantiniam tipui. Patys didžiausi yra Pagramančio, Oplankio, Nosaičių, Karšuvos ir Ivangėnų piliakalniai. Jie išsidėstę prie [[Jūra (upė)|Jūros]], [[Akmena (upė)|Akmenos]] ir [[Ančia (Šešuvis)|Ančios]] upių. Visi šie piliakalniai sudarė gyvybinę sistemą saugojusią žemaičių žemes nuo kryžiuočių. Be abejo, piliakalniuose pilių būta medinių, todėl šių dienų jos nesulaukė.
Rašytiniuose šaltiniuose Karšuva kaip LDK sudėtinė dalis minima (ypač dažnai − [[Petras Dusburgietis|Petro Dusburgiečio]]) iki XIV a. 4 dešimtmečio („didžiosios“, arba „subetninės Karšuvos žemės“ nederėtų painioti su XIV−XVIII a. gyvavusiu ''[[Karšuvos valsčius|valsčiumi]]''). Iš Petro Dusburgiečio ''Prūsų žemės kronikoje'' pateiktų žinių ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio [[1337]] m. gruodžio 12 d. Lietuvos dovanojimo [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinui]] akto matyti, kad kryžiuočių nuolat puldinėta „Karšuvos žemė“ buvo didelė, gal net kunigaikštystės rango LDK sritis, savo statusu lygi [[Aukštaitija]]i, (Rytų) Žemaitijai ir (Lietuvos) Rusiai.
Šalia pilių kūrėsi gyvenvietės, kai kurios jų išliko – Oplankio, Pagramančio, Batakių. Tokios šalia piliakalnių buvusios gyvenvietės vadinamos papiliais.
Netrukus po [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] ar (pasak dalies istorikų) paskutiniajame XIII a. dešimtmetyje prie Karšuvos, taigi kartu ir prie LDK, buvo galutinai prijungta beveik visa pietinė buvusio [[kuršiai|kuršių]] krašto dalis, t. y. visas dab. „žemaičių dounininkų“ arealas (pirmą kartą prie Lietuvos valstybės jis galėjo būti prijungtas jau apie XII ir XIII a. sandūrą, vėliau – [[1244]]–[[1245]] m. žiemą, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui [[Mindaugas|Mindaugui]] bandant įsitvirtinti visame (senajame) Kurše).
Yra išlikusių ir senkapių. Pavyzdžiui, Dauglaukio kapinynas liudija, kad šioje vietovėje gyvenusių žmonių palikti þenklai siekia net I amžių. Čia archeologai yra radę bronzinių Romos imperatorių monetų (antikos ženklai), ietigalių, kirvių, skydų ir kitų ginklų. Rastas net kario kapas su žirgu.
Dauglaukio skydų kolekcija gausiausia Lietuvoje. Šiuo metu Dauglaukio radinių kolekcija saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kur sukauptas itin vertingas archeologinių radinių lobynas.
[[1253]] m. liepą karalius [[Mindaugas]] mainais už [[taika|taiką]] ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą visą Karšuvą užrašė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinui]]. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, [[1259]] m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. antrojoje pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, ant dabartinio [[Kūplė]]s piliakalnio (prie [[Jūra (upė)|Jūros upės]] − [[Šilalės rajonas|Šilalės rajone]], [[Vilkų Laukas|Vilkų Lauke]]) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba [[Georgenburgo pilis]] (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su [[1336]] m. [[Jurbarkas|Jurbarko]] teritorijoje įsteigtu [[Jurgenburgas|Jurgenburgu]] <ref>[[1259]]-[[1260]] m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kuplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. [[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] straipsnį [http://www.lis.lt/print.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=15&ArchyvasPSL=9&ArchyvasKiekis=1 Dėl šv. Jurgio pilies.]</ref>), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; [[1260]] m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą [[Durbės mūšis|Durbės mūšyje]], iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į [[Klaipėda|Klaipėdą]].
Rasta ir nagingų amatininkų bei juvelyrų darbų: indų, kaklo vėrinių, pakabučių, antkaklių, kepuraičių, išpuoštų ornamentuotomis žalvarinėmis plokštelėmis. Kai kurie kapai buvo labai turtingi: viename rasta net iki 20 įkapių.
[[1289]] m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą. <ref>Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.</ref>
Kryžiuočių kronikose 1385 metais minima Ivangėnų piliakalnyje stovėjusi Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad ten buvo Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu.
XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, visą XIV a. ir XV a. pradžioje Karšuvą nuolat puldinėjo ir niokojo abiejų ordino šakų kariuomenės bei nedideli plėšikaujančių ordino riterių būriai.
[[1337]] m. Vokietijos imperatorius [[Liudvikas IV Bavarietis]] Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.
=== [[Karšuvos valsčius]] ===
Tikslus Karšuvos srities dalinio politinio savarankiškumo panaikinimo laikas istorikams nėra žinomas; galimas daiktas, kad integralia [[Žemaitija|Žemaičių]] dalimi Karšuva galutinai tapo netrukus po [[1336]] m. (t. y. po Karšuvos kunigaikščio (?) [[Margiris|Margirio]] žūties) ar apie XIV a. vidurį.
Įjungus į LDK, nuo XIV-XVI a. Karšuvos žemėje suformuotas Karšuvos valsčius, kurios seniausias administracinis centras greičiausiai buvo šalia dabartinio [[Karšuva (kaimas)|Karšuvos]] kaimo (į šiaurės rytus nuo [[Skaudvilė]]s) esantis [[Ivangėnų I piliakalnis]]).
== Žymesni Karšuvos valdytojai ==
Kaip žymiausi galimi autonomiškos Karšuvos valdovai ar bent valdytojai (Lietuvos didžiojo / Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini spėjamas [[Mindaugas|Mindaugo]] svainis [[Vykintas]] (vad. „Lietuvos ir Žemaičių kronikoje“ minimas Vykinto įsiviešpatavimas Žemaičių ir Karšuvos kunigaikštystėse: ''Викинт […] на князство Жомоитское и на Кoрсувское вступил''), didžiojo kunigaikščio [[Vytenis|Vytenio]] valdymo laikais karšuviečių gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs [[Gediminas]] ir [[1336]] m. vad. [[Pilėnai|Pilėnuose]] žuvęs [[Margiris]].
== Literatūra ==
* Karšuva: keliautojo po Tauragės kraštą žinynas (sud. Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė). - Kaunas: VšĮ „Keliautojo žinynas“, 2004. - 192 p.: iliustr. - ISBN 9955-9625-1-8
* [[http://www.samogit.lt/Samogitia_zurnalas/2009_2/Samogitia_2_18_19.pdf|"Tauragės krašto piliakalniai"" RŪTA ANULYTĖ]]
== Išnašos ir nuorodos ==
{{ref}}
| 