Aptarimas:Jūratė Statkutė de Rosales: Skirtumas tarp puslapio versijų

nėra keitimo aprašymo
(→‎Profesionalūs pseudoistorikai: Niekas ir nesako, kad norėjote pakenkti.)
::: Toliau – dėl „istorijos“ ir „proistorės“: „proistorė“ baigiasi ir „istorija“ prasideda tada, kai atsiranda rašytinių šaltinių. Kadangi lietuvių protėviai ilgiau liko nepaminėti tokiuose šaltiniuose, negu romėnai ar graikai, tai jų „proistorė“ ir baigiasi vėliau.
::: O dėl „''Kitų pastabų nesupratau.''“ – kurių konkrečiau? Nesupratote, kodėl Jūsų (na, Jūsų ginama) formuluotė buvo apibūdinta kaip „sviestas sviestuotas“? Atidžiai perskaitykite: „''Kritikai šią teoriją vertina skeptiškai.''“. Kitaip tariant, „Tie, kas šią teoriją kritikuoja, kritikuoja šią teoriją.“. Toks sakinys neteikia jokios informacijos, tad yra taisytinas. --[[Naudotojas:Martynas Patasius|Martynas Patasius]] 01:30, 2 liepos 2011 (EEST)
 
:::: Sutinku, Buvęs sakinys turi „sviesto sviestuoto“ tautologijos, geriau sakyti „Yra istorikų, šią teoriją vertinančių skeptiškai“. Tiksliau nepripažįstančių, o dar tiksliau tai netyrinėjančių ir nesidominčių laikais iki krikšto — tada jau galima vadinti ir dauguma iš etatinių istorijos pareigūnų.
:::: O rašytinių šaltinių yra daugiau nei pakankamai. Truks tik jei ribosiesi bažnytiniais krikštijimo nuotykių metraščiais (tačiau Toledo vyskupo ir kituose ankstyvųjų viduramžių bažnyčios raštuose yra). Kaip yra ir archeologinių iškasenų, istorinės bei lyginamosios kalbotyros duomenų, tautosakos, antropologijos ir kitų žinių, kurios istorikams privalomos, bet dažnai nepaisomos. Aišku, indoeuropiečių, baltų ir panašių naujadarų antikos ir viduramžių šaltiniuose nerasi. Nerasi ir Livonijos palikimo latvių. Net lietuvių — nes tai išvestinis žodis, valstybę kuria tauta: Litva, Litua, Lieta, liečiai (leičiai, litai). Bet Rosales nagrinėja ne jų tėvynę, o išeivių (emigrantų) gudų istoriją.
98

pakeitimai