Lietuviai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S Atmestas 178.182.26.55 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (JAnDbot keitimas) |
||
Eilutė 4:
|paveikslėlis=Traditional Lithuanian dancers3.jpg
|užrašas = Lietuviai tautiniais drabužiais
|gyvskaičius= ~4,
|popvieta= {{LTUv}}:<br /> ~2 765 600 (2010)
{{BRAv}}:<br /> ~100 000<ref>Pagal [[Tarybų Lietuvos enciklopedija|TLE]], 1983 m. Brazilijoje gyveno apie 35 tūkst. lietuvių; [[VLE]] rašoma, kad 1951 m. Brazilijoje gyveno apie 245 tūkst. lietuvių, o 2000 m. − apie 850 tūkst. lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių.</ref><br />
Eilutė 16:
{{GERv}}:<br /> ~30 000<br />
{{LATv}}:<br /> 25 693<ref>[http://www.mfa.gov.lv/lv/latvia/integracija/integracijas-politikacopy/]</ref><br />
{{POLv}}:<br /> ~25 000<ref>Iš 25 ar 30 tūkst. Lenkijos lietuvių per 10 tūkst. gyvena susitelkę Seinų ir Punsko krašte, t. y. lietuvių etninėse žemėse.</ref><br />
{{NORv}}:<br /> ~20 000<br />
{{AUSv}}:<br /> 15 000<br />
{{UKRv}}:<br /> ~11 000<br />
{{URUv}}:<br /> ~10 000<br />
{{SWEv}}:<br /> ~8 000<br />
{{KAZv}}:<br /> ~7 000<br />
{{DENv}}:<br /> ~3 000<br />
{{FRAv}}:<br /> ~2 500
|religija= [[katalikai]]
|kalba= [[Lietuvių kalba|lietuvių]]
|gim= -
|gim= [[Indoeuropiečiai]]<br />
[[Baltai]]<br />
[[Latviai]]
}}
'''Lietuviai''', daugiausia [[Europa|Vidurio Europos istoriniame kultūriniame regione]] gyvenanti [[baltai|baltų]] [[tauta]], kalbanti [[lietuvių kalba]].
== Skaičius ir paplitimas ==
Šiuo metu lietuviais save laiko iki 4,2 mln. žmonių (įskaitant [[lietuvių kalba|lietuvių k.]] nemokančius asmenis). Didžioji jų dalis gyvena [[Lietuvos Respublika|Lietuvos Respublikoje]]; Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2007 m. lietuviai sudarė ~84,6% visų Lietuvos Respublikos gyventojų.
Gausios lietuvių bendruomenės nuo seno gyvuoja [[JAV]], [[Kanada|Kanadoje]], [[Jungtinė Karalystė|Anglijoje ir Škotijoje]], [[Brazilija|Brazilijoje]], kai kuriose buvusiose [[TSRS]] valstybėse. Šiek tiek lietuvių autochtonų iki šiol išliko kitapus dab. Lietuvos valstybinės sienos atsidūrusiose senojo lietuvių etninio arealo dalyse, t. y. Šiaurės Vakarų Baltarusijoje (apie [[Apsas|Apsą]], [[Gervėčiai|Gervėčius]], [[Pelesa|Pelesą]] ir kitur), Pietryčių [[Latvija|Latvijoje]] (daugiausia tarp Lietuvos-Latvijos sienos ir [[Dauguva|Dauguvos upės]]) ir Šiaurės Rytų Lenkijoje (apie [[Punskas|Punską]] ir [[Seinai|Seinus]], taip pat Seinų bei [[Suvalkai|Suvalkų]] miestuose). Apie 25 tūkst. lietuvių gyvena ir Rusijos Federacijos [[Karaliaučiaus sritis|Kaliningrado srityje]], t. y. buv. [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] teritorijoje, tačiau jie yra ne šio krašto autochtonai, o po [[II pasaulinis karas|II pasaulinio karo]] į [[1944]]–[[1948]] m. kone visų savo gyventojų (įskaitant ~100 tūkst. lietuviakalbių) netekusius [[Rytprūsiai|Šiaurės Rytprūsius]] atsikėlusių [[Didžioji Lietuva|Didžiosios Lietuvos]] lietuvių palikuonys.
== Antropologinis ir genetinis tipas ==
Tiek [[Antropologija|fizinės antropologijos]], tiek [[Archeogenetika|archeogenetikos]] požiūriu lietuviai pasižymi savybėmis, labiausiai būdingomis Vidurio ir [[Europa|Šiaurės Rytų Europos]] tautoms.
Archeogenetikos metodais nustatyta, kad po paskutiniojo [[ledynmetis|ledynmečio]] žmonės į šių dienų Lietuvos teritoriją atėjo iš dviejų pusių: pirmoji ir antroji migracinės bangos dab. Lietuvos Respublikos bei gretimų šalių teritoriją prieš ~13-10 tūkst. metų pasiekė iš pietų ir pietvakarių, o trečioji prieš ~7-6 tūkst. metų tą pačią teritoriją užliejo iš šiaurės rytų. Vad. IX haplotipo (haploidinio genotipo), arba IX genetinio žmonių tipo atstovai ([[paleolitas|paleolitinių]] Svidrų ir Pabaltijo Madleno archeologinių kultūrų nešėjai), kurie laikytini ~95 % dab. lietuvių moterų genetiniais protėviais, į Lietuvą turėjo ateiti iš [[Balkanų pusiasalis|Šiaurės Balkanų]]−[[Karpatai|Karpatų]] regiono bei Vakarų Europos, t. y. su pirmosiomis dab. poledynmečiu žmonių migracijos į Rytų Pabaltijį bangomis. Lietuvių vyrų [[populiacija|populiacijoje]] ~45 % Y chromosomos [[DNR]] sekų priklauso [[Haplogrupė R1a (Y DNR)|R1a haplogrupei]] ir kartu iš minėto Šiaurės Balkanų−Karpatų regiono kildinamam IX haplotipui, o ~37 % – „protoeuropidinei“ N3 haplogrupei bei VIII haplotipui<ref>Dalis archeogenetikų mano, kad VIII haplotipas yra „motininis“ vėliau susiformavusio IX, arba „balkaniškojo“ haplotipo atžvilgiu.</ref>; žinant, kad N3 haplogrupė ypač dažna [[Uralo kalbos|Uralo kalbų šeimos]] populiacijose, nesunku numanyti, jog nemažos dalies lietuvių vyrų genetiniai protėviai į dab. Lietuvos teritoriją atklydo ar įsiveržė iš šiaurės rytų (galimas daiktas, iš [[Uralo kalnai|Šiaurės ir Vidurio Uralo]] vakarinių prieškalnių regiono).
Visai nedidelė lietuvių moterų dalis yra iš [[Artimieji Rytai|Artimųjų Rytų]] kilusių T ir J haplogrupių atstovių palikuonės, − pastarųjų haplogrupių atstovių atsiradimą Lietuvoje tikriausiai lėmė XVIII–XIX a. gana dažnos lietuvių tautybės vyrų ir [[žydai|žydų]] tautybės moterų (daugiausia vienuolių [[marijavitės|marijavičių]] į katalikybę atverstų žydaičių) santuokos.
== Kalba, raštas ir literatūra ==
[[Vaizdas:Mazvydo katekizmas.jpg|thumb|right|200px|Martyno Mažvydo [[katekizmas|katekizmo]] (1547 m.) titulinis puslapis]]
Beveik visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir didelė dalis lietuvių [[diaspora|diasporos]] atstovų kalba [[lietuvių kalba]], kalbininkų laikoma archajiškiausia iš visų gyvųjų [[indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]]. Rašant lietuvių k. nuo XIV a. pab. ar (pasak [[Zigmas Zinkevičius|Z. Zinkevičiaus]]) XIII a. vidurio naudojamasi (išskyrus [[spaudos draudimas|1864-1904 m. laikotarpį]]) iš lenkų perimtu lotyniško pavyzdžio raidynu (prielaidos, jog lietuviai dar iki [[1387]] m. Lietuvos [[krikštas|krikšto]] galėję naudotis [[Runos Lietuvoje|savitu lietuvišku raidynu]], šiuo metu nėra nei patvirtintos, nei galutinai atmestos).
Seniausias žinomas lietuviškas rankraštinis tekstas (katalikiški [[poteriai]]) užrašytas apie XVI a. pradžią. Pirmoji lietuviška knyga ([[Martynas Mažvydas|M. Mažvydo]] parengtas [[liuteronybė|liuteroniškas]] [[katekizmas]]) buvo išspausdinta [[1547]] m., [[Biblija]] į lietuvių k. pirmą kartą išversta apie 1579–1590 m. (apie šio vertimo autorių žr. [[Jonas Bretkūnas]]). Lietuvių grožinės literatūros užuomazgų ima rastis nuo XVIII a. pr., tačiau lietuvių literatūros pradininku paprastai laikomas to amžiaus II pusėje rašęs [[Kristijonas Donelaitis]]. Pirmasis lietuviškas [[periodika|periodinis leidinys]] („Nusidavimai Dievo karalystėje“) pasirodė [[1823]] m., pirmieji lietuviški [[tinklaraštis|tinklaraščiai]] − apie [[2000]] m.
== [[Religija]] ==
[[Vaizdas:Baltic Cross.JPG|thumb|left|160px|Baltiškas kryžius. Jame susilieja krikščioniškas kryžiaus ir pagoniškas Saulės simboliai]]
Lietuviai – viena ilgiausiai [[pagonybė|ikikrikščioniškąjį tikėjimą]] išlaikiusių Europos tautų. Lietuvos gyventojų masinis [[Lietuvos krikštas|krikštas]] prasidėjo tik [[1387]] m. Iki tol čia klestėjo senoji [[lietuvių religija]]. Net ir po krikšto ilgus amžius (iki pat [[XVIII a.]]) gyvavo sinkretinis tikėjimas, jungęs katalikybės ir protėvių religijos elementus. Tai ryškiai atsispindi tautodailėje, folklore, pasaulėvokoje. Vėliau spartėjant urbanizacijai, globalizacijai, tautų maišymuisi senojo tikėjimo liekanos nunyko.
Apie 75 % lietuvių save laiko [[katalikybė|Romos katalikais]], apie 9 % – [[ateizmas|ateistais]]. Likusieji išpažįsta įv. [[protestantizmas|protestantizmo]] atmainas (Lietuvoje lietuviai protestantai susitelkę apie [[Biržai|Biržus]], [[Kėdainiai|Kėdainius]] ir [[Tauragė|Tauragę]]), vad. netradicines ir kt. religijas.
Apie 44 % Lietuvoje gyvenančių lietuvių nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos tiki [[reinkarnacija]].{{faktas}}
== Etnogenezė ==
Etninės kilmės atžvilgiu lietuviai sietini su V–VI a. [[Brūkšniuotosios keramikos kultūra|Brūkšniuotosios keramikos kultūros]] nešėjų [[etnosas|etnoso]] pagrindu susiformavusia lietuvių (senlietuvių) [[gentis|gentimi]] (tiksliau, ''didžiąja gentimi'', kurią visu jos egzistavimo laikotarpiu (V–XII a.) sudarė 2 subetnosai, t. y. [[aukštaitija|protoaukštaičiai]], arba [[lietuviai (rytiniai senlietuviai)|rytiniai senlietuviai]] ir vad. [[pražemaičiai|pražemaičių]] genties pagrindu susiformavę [[lietuviai (vakariniai senlietuviai)|vakariniai senlietuviai]]) ir – mažesniu mastu – su kai kuriomis kitomis lietuvių iš dalies asimiliuotomis [[baltai|baltų]] gentimis, ypač [[jotvingiai]]s, (rytiniais) [[latgaliai]]s, [[sėliai]]s, [[žemgaliai]]s, [[kuršiai]]s ir archeologinės [[Bancerovo kultūra|Bancerovo kultūros]] paminklus palikusiais *[[dregovičiai|''drėgvomis'']].
XI–XII a. (galutinai − XII ir XIII a. sąvartoje) lietuvių (didžioji) gentis (pasak istorikų marksistų − „lietuvių genčių sąjunga“) transformavosi į lietuvių tautą (arba − anot istorikų marksistų terminologijos − į „lietuvių tautybę“<ref>Šiuo metu Lietuvoje ''tautybė'' suvokiama vien kaip kilmės nulemtas priklausymas tam tikram etnosui.</ref>).
== Lietuvių tautos raida iki XIX amžiaus II pusės ==
[[Vaizdas:VytautoLDK.png|thumb|200px|LDK teritorija [[Vytautas|Vytauto]] valdymo laikais]]
IX–XI (pasak [[Adolfas Šapoka|A. Šapokos]], [[Tomas Baranauskas|T. Baranausko]] ir kai kurių kitų istorikų) ar [[XIII amžius|XIII a. I pusėje]] (pasak daugumos lietuvių istorikų) lietuviai sukūrė Lietuvos [[valstybė|valstybę]] (pasak E. Gudavičiaus ir jo sekėjų − [[LDK]], pasak T. Baranausko − [[Lietuvos kunigaikštystė|Lietuvos kunigaikštystę]], kuri [[XII amžius|XII a.]] priešpaskutiniame dešimtmetyje transformavosi į LDK), netrukus užvaldžiusią didžiulius slavų gyvenamus plotus, tačiau taip ir neįstengusią iš esmės įsitvirtinti [[Baltijos jūra|Baltijos]] pajūryje.
Iki [[XII amžius|XII a.]] pab. lietuvių gyvenamojo arealo pietrytinės ribos sutapo su [[Rytų Lietuvos pilkapių kultūra|Rytų Lietuvos pilkapių kultūros]] arealo pietrytinėmis ribomis, o vakarinės ribos – su [[Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra|Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros]] arealo vakarinėmis ribomis. XII–XIV a. dėl tada vykusios lietuvių karinės ekspansijos ir kuršių, žemgalių, (rytinių) latgalių, sūduvių bei kai kurių [[dregovičiai|anksčiau apslavėjusių rytinių baltų žemių]] lietuviškosios kolonizacijos lietuvių etninis arealas ženkliai išsiplėtė į vakarus, šiaurės rytus, rytus, pietus ir pietvakarius (apie į rytus ir į pietus nuo buvusio Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo plytinčių [[Neris|Neries]] ir [[Nemunas|Nemuno]] aukštupių sričių lietuviškumą XII–XVI/XVII a. byloja ne tik daugybė tose srityse išlikusių lietuviškų vietovardžių, bet ir tolygus [[Vilniaus vyskupija|XIV-XVI a. įsteigtų katalikiškų parapijų paplitimas]] visame Nemuno ir Neries aukštupių baseinų regione, − beveik visi istorikai sutaria, kad nuo XIV a. pab. iki XVI a. vidurio katalikiškos [[parapija|parapijos]] buvo steigiamos tik tose [[LDK]] vietovėse, kuriose tada gyventa lietuvių [[pagonybė|pagonių]]).
XIII a. pr. [[Livonijos ordinas|Kalavijuočių ordino]], o to paties amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje – ir [[Teutonų ordinas|Vokiečių ordino]] prūsiškosios šakos katalikybės plėtros dingstimi pradėtas kone visos katalikiškosios Europos karas su pagoniškąja Lietuva truko iki XV a. pr. Būtent šis karas lėmė palyginti vėlyvą lietuvių kristianizaciją ir tokį pat vėlyvą lietuvių sukurtos valstybės, t. y. [[LDK]] įsijungimą į Vakarų Europos civilizacinę erdvę.
XIII–XIV a. Vokiečių ordino valdomose šiaurinėse [[prūsai|senprūsių]] žemėse bei [[Skalva|Skalvoje]] (t. y. būsimoje [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] teritorijoje), o XV–XVI a. – ir [[Didžioji Lietuva|Didžiojoje Lietuvoje]] buvo įvykdytas daugumos valstiečių [[baudžiava|įbaudžiavinimas]]. Mažojoje Lietuvoje ir [[Suvalkija|Suvalkijoje]] baudžiavinė žemės ūkio sankloda išliko iki XIX a. pr.; likusioje etninės Lietuvos dalyje ji žlugo apie to paties amžiaus vidurį, o galutinai Didžiojoje Lietuvoje baudžiava buvo panaikinta [[1861]] m.
XV–XVI a. Didžiosios Lietuvos lietuvių visuomenė galutinai virto europinio tipo [[luomas|luomine visuomene]].
Vėlyvosios [[LDK]] laikotarpiu ir ypač Lietuvos carinės okupacijos dešimtmečiais (po [[1795]] m.) lietuvių etninė teritorija ėmė nuosekliai mažėti, – nuo XVII a. II pusės pradžios iki XX a. vidurio lietuviškai beveik nustota kalbėti dab. Šiaurės Vakarų [[Baltarusija|Baltarusijoje]], dab. Pietryčių [[Latvija|Latvijoje]] ir dab. Rusijos Karaliaučiaus srityje. Pagrindinės šio lietuvių tautos arealo mažėjimo priežastys buvo didžiuliai etninės Lietuvos XVII–XVIII a. karų metu patirti demografiniai nuostoliai ir [[lietuvių kalba|lietuvių kalbos]] visuomeninio kultūrinio statuso silpnumas vėlyvojoje LDK bei carinės Rusijos [[aneksija|aneksuotoje]] Lietuvoje (LDK valstybės raštinės svarbiausia oficiali kalba greičiausiai jau nuo XIII a. buvo [[bažnytinė slavų kalba]], o nuo XVII a. pab. – [[lenkų kalba]]; negana to, nuo XVI a. II pusės lenkų k. daugumai lietuvių [[Magnatas|didikų]] ir vidutiniųjų [[bajorai|bajorų]] (arba vidutiniųjų [[bajorai|šlėktų]]) atrodė „prestižiškiausia“ ir kaip šnekamoji kalba).
Nuo XIX a. pr. lietuvių siekis atkurti „lenkišką“ [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respubliką]], lietuvių jaunimo bajoriškąją dalį apėmusi „lenkavimo“ mada ir objektyvus lietuvių kalbos silpnumas sąlygojo vad. „istorinės genetinės“ lietuviškumo sampratos įsitvirtinimą daugelio etninės Lietuvos didikų ir bajorų sąmonėje, – nuo to laiko vis daugiau lietuvių bajorų, dvasininkų, inteligentų ir [[miestas|miestiečių]] (o nuo XIX a. 7-8 dešimtmečio – ir [[miestelis|miestelėnų]] bei valstiečių) viešai vartojo vien lenkų kalbą. Kaip tik tuo metu (XIX a. I pusėje) tarp Lietuvos bajorų išpopuliarėjo dvilypę tautinę jų savimonę aiškinantis lotyniškas posakis „gente lituanus, natione polonus“ („tautybe – lietuvis, pilietybe – lenkas“; apie XIX a. pab., kai galutinai išryškėjo lietuviakalbių dominuojamos Lietuvos valstybės sukūrimo siekiančių lietuvių atotrūkis nuo vad. [[krajovcai|krajovcų]], kažkuris lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis tuomet anachronistiniu tapusiam posakiui „gente lituanus, natione polonus“ suteikė naują reikšmę – „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas“).
XIX a. I pusėje ir viduryje nemažą lietuvių [[Bajorai|bajorijos]] dalį ir nedidelę lietuvių valstiečių dalį buvo apėmęs vad. [[Žemaičių lietuviškasis sąjūdis|Žemaitiškasis sąjūdis]]; į jį įsitraukė daugiausia iš tuometinės [[Žemaitija|Vakarų Žemaitijos]] kilę bajorai, kurie savo kultūrinio pobūdžio veikla siekė paskatinti lietuviakalbių lietuvių kultūrinį atgimimą, o taip pat parengti lietuvių tautą Rusijos imperijoje sparčiai bręstančioms socialinėms ekonominėms reformoms ir galimam politiniam Lietuvos išsivadavimui. „Žemaitiškasis“ lietuvių sąjūdis nutrūko po bajoriškojo 1863–1864 m. sukilimo, daugeliui sąjūdžio aktyvistų žuvus mūšio lauke ar po sukilimo nuslopinimo atsidūrus [[Sibiras|Sibiro]] tremtyje.
== Lietuvių moderniosios tautos (lietuvių nacijos) susiformavimas ==
[[Vaizdas:Lietuviai.Lithuanians.png|thumb|200px|Kai kurie žymūs lietuviai]]
Prielaidos susidaryti moderniajai (konsoliduotai viešo lietuvių k. vartojimo pagrindu) lietuvių tautai buvo atsiradusios dar XVIII a. 10-ojo dešimtmečio I pusėje, t. y. pačioje [[LDK]] egzistavimo pabaigoje (XVIII a. pab. beprasidedantį lietuvių nacijos formavimąsi ilgam laikui sustabdė Rusijos imperijos [[1793]], [[1795]] ir [[1815]] m. įvykdyta visos [[Didžioji Lietuva|Didžiosios Lietuvos]] [[wikt:aneksija|aneksija]]), tačiau negrįžtamas lietuvių nacijos formavimosi procesas prasidėjo iš esmės tik XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, vykstant [[lietuvių tautinis sąjūdis|lietuvių tautiniam sąjūdžiui]].
Nors beveik visi „lenkuojantys“ ir net visai lietuvių kalbą pamiršę Didžiosios Lietuvos lietuviai bent iki XIX a. pab. save laikė neatskiriama lietuvių tautos dalimi, po [[1883]] m. kilusio į „lingvistinės“ lietuvybės gaivinimą orientuoto lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviai „motinų kalbos“ (taip savo gimtąją lietuvių k. XIX a. I pusėje mėgo vadinti [[dvikalbystė|dvikalbiai]] lietuvių bajorai) išsižadėjusių lietuvių jau nebuvo linkę laikyti savo tautiečiais.
Lietuvių nacijos formavimosi procesą ypač skatino [[spaudos draudimas|lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas]] ([[1864]]–[[1904]] m.), daugybei lietuvių tapęs akstinu pradėti neginkluotą „kultūrinę rezistenciją“. Minėtu draudimu carinė administracija tikėjosi kultūriškai bei politiškai atitolinti lietuvius nuo lenkų, tačiau 1863–1864 m. Lietuvoje pradėtas „lenkiškųjų pradų“ naikinimas ne tik nepateisino [[Michailas Muravjovas|M. Muravjovo]] ir kitų Lietuvos rusifikatorių lūkesčių, bet netgi atvirkščiai – pakurstė dar didesnį lietuvių palinkimą į Lietuvoje po [[1863 m. sukilimas|1863-1864 m. sukilimo]] pradžios kurį laiką draustą lenkų kalbą ir taip paskatino daugelio Rytų bei Vidurio Lietuvos [[bajorai|šlėktų]], miestiečių, miestelėnų ir valstiečių lenkėjimą, kuris buvo daug masiškesnis ir intensyvesnis už XIX a. I pusėje ir viduryje vykusią etninių lietuvių politinę kultūrinę polonizaciją.
Nuo XIX a. pab. natūralų lietuvių tautos gausėjimą ženkliai lėtino ne tik sparti Pietryčių Lietuvos lietuvių polonizacija, bet ir apie 1868 m. prasidėjusi masinė Didžiosios Lietuvos lietuvių ekonominė [[emigracija]] į [[JAV]] ir kt. Vakarų šalis, − vien 1868–1914 m. iš Rusijos imperijos į Vakarų šalis pasitraukė iki 350 tūkst. etninių lietuvių.
Galutinai lietuvių modernioji tauta susiformavo tik [[1918]]–[[1940]] m. gyvavusioje [[Lietuvos Respublika|Lietuvos Respublikoje]].
== Lietuviai XX amžiuje (iki 1990 metų) ==
[[XX amžius|XX a.]] pradžioje lietuvių visuomeninį gyvenimą teigiamai stimuliavo staigus lietuviškos periodikos išaugimas po lietuviškos spaudos atgavimo ([[1904]] m.) ir ypač [[1905]]–[[1906]] m. įvykiai Lietuvoje ([[Didysis Vilniaus Seimas|Didžiojo Vilniaus Seimo]] susirinkimas ir šio Seimo dalyvių sukeltas vad. [[1905 m. revoliucija Lietuvoje|„lietuvmetis“]]), kurių metu [[Rusija|Rusijos imperijos]] lietuviams pavyko išsikovoti gana platų „kultūrinį suverenitetą“.
Lietuvių etnopolitinės identifikacijos procesą ženkliai paspartino kelių XX a. pradžioje susikūrusių lietuviškų kultūrinių draugijų veikla; [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvių mokslo draugijos]] veikla [[1907]]–[[1915]] m. padėjo pagrindus daugumai moderniojo lietuvių [[mokslas|mokslo]] humanitarinių disciplinų, o [[Lietuvių dailės draugija|Lietuvių dailės draugijos]] egzistavimas 1907–1915 m. buvo lemiamas veiksnys susiformuojant moderniajai lietuvių [[dailė|dailei]].
XX a. pradžia laikytina labai svarbiu [[lietuvių literatūra|lietuvių literatūros]] raidos etapu, – tuomet iškilo iš esmės nauja, jau nebe „valstietiško“ mentaliteto lietuvių rašytojų karta, susiformavo nauji lietuvių literatūros žanrai, lietuvių literatūroje išryškėjo [[romantizmas|neoromantizmo]], [[simbolizmas|simbolizmo]] ir [[impresionizmas|impresionizmo]] srovės. Aptariamu laikotarpiu savo kūrybos kelią pradėjo [[Vincas Krėvė-Mickevičius]], [[Balys Sruoga]], [[Antanas Vienuolis]], [[Vincas Mykolaitis-Putinas]], [[Kazys Binkis]]; tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūrinį gyvenimą gerokai paveikė grožinė bei [[filosofija|filosofinė]] [[Vydūnas|Vydūno]] kūryba. Lietuviškame mėgėjų teatre imta statyti į lietuvių k. išverstas [[Viljamas Šekspyras|V. Šekspyro]], [[Morisas Meterlinkas|M. Meterlinko]], [[Antonas Čechovas|A. Čechovo]] ir kt. nelietuvių dramaturgų pjeses. Pažymėtina, kad po [[1905 m. revoliucija Lietuvoje|1905–1906 m. „lietuvmečio“]] iškilusių lietuvių literatų kūrybai didesnės įtakos turėjo jau nebe lenkų, bet rusų grožinė literatūra.
Po lietuviškos spaudos atgavimo [[Didžioji Lietuva|Didžiosios Lietuvos]] lietuvių visuomeninio gyvenimo centru labai greitai tapo [[Vilnius]] (po [[1863 m. sukilimas|1863 m. sukilimo]] nuslopinimo lietuvių visuomeninė veikla šiame mieste atsinaujino tik apie 1897 m.), kuriame tada būrėsi daug įvairių lietuviškų kultūrinių kuopelių, veikė dauguma [[Rusija|Rusijos imperijos]] lietuvių tuo metu leistų periodinių leidinių redakcijų (plg., prieš pat [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] [[Kaunas|Kaune]] spausdinti 7, o Vilniuje – 12 lietuviškų laikraščių bei žurnalų), buvo kuriami pirmieji lietuviški knygynai ir knygų leidyklos.
[[1918]]–[[1920]] m. daugiausia lietuvių inteligentų ir valstiečių pastangomis įvykdytas Lietuvos valstybės atkūrimas, sudarydamas prielaidas galutinai susiformuoti lietuvių [[nacija]]i, kartu sudarė prielaidas lietuvių nacionalinei kultūrai galutinai išsiveržti iš bizantiškosios „civilizacinės erdvės“ poveikio lauko ir iš esmės integruotis į pažangesnę Vakarų Europos kultūrą.
Aptariamu laikotarpiu sparčiai besiformuojančiai lietuvių nacijai nepavyko išvengti ir kai kurių lemtingų netekčių bei pralaimėjimų. XX a. I pusėje ir viduryje lietuvių tautą ypač skaudžiai palietė [[Pirmasis pasaulinis karas]], [[Vilniaus kraštas|Rytų, Pietryčių ir Pietų Lietuvos]] [[Liucijus Želigovskis|želigovskinė]] okupacija (1919–1939 m., − dėl šios okupacijos iki 0,5 mln. anksčiau ganėtinai paviršutiniškai apslavėjusių lietuvių galutinai virto [[lenkai]]s), vad. antroji lietuvių ekonominės emigracijos banga (1920–1940 m. iš Lietuvos Respublikos daugiausia į [[JAV]], [[Brazilija|Braziliją]], [[Argentina|Argentiną]] ir [[Urugvajus|Urugvajų]] emigravo iki 100 tūkst. lietuvių), [[Antrasis pasaulinis karas]] (jam baigiantis hitlerininkai iš [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] [[wikt:deportacija|deportavo]] beveik visą vad. [[lietuvninkai|lietuvininkų]] etnokultūrinę grupę, o iš [[Didžioji Lietuva|Didžiosios Lietuvos]] į [[Vakarų pasaulis|Vakarus]] pasitraukė iki 60 tūkst. lietuvių tautybės politinių pabėgėlių), [[TSRS]] okupacinės valdžios [[1941]] ir 1945–1953 m. vykdyti lietuvių trėmimai į [[Sibiras|Sibirą]] bei [[Rusija|Rusijos europinės dalies]] šiaurinius regionus ir [[Lietuvos partizanai|1944-1953 m. Lietuvos partizaninis karas]] (jo metu per abiejų kariaujančiųjų pusių akcijas žuvo ne mažiau kaip 35 tūkst. lietuvių).
~1,2-1,5 tūkst. (istoriko [[Arūnas Bubnys|A. Bubnio]] skaičiavimais) lietuvių dalyvavimas [[Vokietija|Vokietijos]] [[naciai|nacių]] organizuotose bei vadovautose [[holokaustas|žydų žudynėse]] (1941–1944 m.), kurių metu buvo sunaikinta iki 80 % Lietuvos Respublikos (be vad. [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]]) [[žydai|žydų]], vėliau (ypač XX a. pab.) kai kuriems žydų visuomenės veikėjams bei politikams pasitarnavo kaip faktinis pagrindas diskredituojant visą lietuvių tautą (plg., nuo žūties nacių valdomoje Lietuvoje žydus gelbėjo (nepilnais duomenimis) ~2700 nežydų tautybės Lietuvos gyventojų<ref>Vitkus A., Žydų holokausto istorija // „Voruta“, Nr. 9 (651), 2008-05-10.</ref>).
Antruoju sovietmečiu ([[1944]]–[[1990]] m.), nepaisant [[1944]]–[[1953]] m. represijų ir vėlesnių [[TSRS]] [[komunizmas|komunistų partijos]] vadovybės pastangų kolonizuoti bei [[rusifikacija|rusifikuoti]] Lietuvos Respubliką, lietuvių tauta dėl aktyvios [[Lietuvos partizanai|ginkluotos lietuvių rezistencijos]] okupaciniam režimui (1944–1953 m.) ir kt. priežasčių ženklesnės rusifikacijos nepatyrė, netgi priešingai, – beveik visu minėtu laikotarpiu vyko savotiška tautinė [[Lietuvos TSR]] lietuvių konsolidacija.
== Lietuviai XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje ==
{{expand}}
[[1991]]–[[2006]] m. Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius dėl gausios jų [[emigracija|ekonominės emigracijos]] į [[Airija|Airiją]], [[Jungtinė Karalystė|Didžiąją Britaniją]], [[Ispanija|Ispaniją]], [[Vokietija|Vokietiją]] ir kt. [[Vakarų pasaulis|Vakarų šalis]] sumažėjo nuo ~3 100 000 iki ~2 900 000 žmonių (1991–2006 m. iš Lietuvos Respublikos išvyko per 400 000 jos gyventojų − įskaitant ~200 000 etninių lietuvių).
Lietuvos gyventojų ekonominė emigracija ir ženklus gimstamumo Lietuvoje sumažėjimas po [[1990]] m., o iš dalies ir nepatenkinamas Lietuvos Respublikos [[medicina|sveikatos apsaugos sistemos]] funkcionavimas baigiantis XX a. sukėlė demografinę krizę, kurios poveikis įvairioms Lietuvos visuomenės gyvenimo sritims ypač išryškėjo pradedant [[2004]] m., kai Lietuvos Respublika buvo priimta į [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungą]].
== Išnašos ir nuorodos ==
<references/>
{{wikiquote}}
{{Vikižodynas|lietuviai}}
[[Kategorija:Lietuviai]]
[[af:Litauers]]
[[an:Lituans]]
[[bat-smg:Lietovē]]
[[be:Літоўцы]]
[[be-x-old:Летувісы]]
[[bg:Литовци]]
[[cs:Litevci]]
[[cv:Литвасем]]
[[cy:Lithiwaniad]]
[[de:Litauer]]
[[en:Lithuanian people]]
[[es:Pueblo lituano]]
[[et:Leedulased]]
[[fi:Liettualaiset]]
[[fr:Lituaniens]]
[[he:ליטאים (עם)]]
[[hr:Litavci]]
[[hu:Litvánok]]
[[it:Lituani]]
[[ja:リトアニア人の一覧]]
[[ka:ლიტველები]]
[[ko:리투아니아인]]
[[lv:Lietuvieši]]
[[mk:Литванци]]
[[nl:Litouwers]]
[[no:Litauere]]
[[os:Литоваг адæм]]
[[pl:Litwini]]
[[pt:Lituanos]]
[[ru:Литовцы]]
[[sh:Litvanci]]
[[sk:Litovci]]
[[sr:Литванци]]
[[tr:Litvanlar]]
[[uk:Литовці]]
[[zh:立陶宛人]]
| |||