Arthur Schopenhauer: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
EmausBot (aptarimas | indėlis)
S r2.6.4) (robotas Pridedama: kk:Шопенгауэр Артур
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 33:
== Biografija ==
 
A. Šopenhaueris gimė turtingo prekybininko Heinrich Floris Schopenhauer ir Johanna Troisner šeimoje. Devynerių metų A. Šopenhaueris buvo išsiųstas i [[Prancūzija|Prancūziją]], kur įgijo gerų prancūzų kalbos žinių. Kai sukako septyniolika metų, jis pradėjo lankyti verslo mokyklą Hamburge, kad galėtų perimti šeimos verslą. Po tėvo mirties 1805 m. A. Šopenhauerio motina tapo žymia noveliste. Jos dėka filosofas susižavėjo [[Johann Wolfgang von Goethe|J. V. Goethe]], Schlegel ir [[Broliai Grimai|broliais Grimais]].
1809 m. A. Šopenhaueris įstojo į [[Getingeno universitetas|Getingeno universitetą]] studijuoti mediciną, tačiau 1811 m. [[Jėnos universitetas|Jėnos universitete]] ėmėsi filosofijos studijų ir 1813 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį.
 
Domėjosi [[Immanuel Kant|I. Kanto]], [[John Locke|Dž. Loko]], [[Blaise Pascal|B. Paskalio]], [[Mišelis de Montenis|M. Montenio]], [[Jėnos universitetas|Jėnos universiteto]] romantikų, [[Friedrich Wilhelm Joseph Schelling|F. Šelingo]] idėjomis. A. Šopenhaueris laikė save Imanuelio Kanto pasekėju, kritiškai žiūrėjo į savo meto Europos filosofiją, Fichte‘s[[Johann Gottlieb Fichte|J. G. Fichte]]‘s ir Hegelio[[Georg Wilhelm Friedrich Hegel|G. V. Hėgelio]] sistemas vertino su pašaipa. A. Šopenhaueris buvo artimas romantizmo, o ne formalistiniam, matematiniam Herberto mąstymui, dėl potraukio į intuiciją, analogiją ir genialumą.
 
== Filosofinės idėjos ==
Eilutė 44:
Kūno veiksmai yra tik objektyvuoti valios aktai, taigi, giliausia esmė yra iracionalizuota valia. Valia yra nepažini realybė, pirminis pasaulio pradas, proto ir tvarkos priešingybė. [[Pasaulis]] yra vientisas, bet turi dvi puses ir mąstančiam žmogui jas atveria: regimąją ir neregimąją. Regima puse yra vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot A. Šopenhauerio, tikras pasaulis yra valios pasaulis.
 
A. Šopenhaueriui, kaip ir kitiems neklasikinės filosofijos pradininkams – Sorenui, Kierkegaard‘ui[[Søren Kierkegaard|S. Kierkegaard]]‘ui ir [[Friedrich Nietzsche|Friedrichui Nietzsch‘eiNietzsch]]‘ei – būdinga pabrėžti vienatvės svarbą. Ši neklasikinės filosofijos nuostata glaudžiai siejasi su tragiškajam romantizmo sparnui būdingu vienatvės, melancholijos aukštinimu ir poetizavimu. A. Šopenhaueris, stipriai paveiktas romantikų pasaulėjautos, teigia, kad ''žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas''. Anot A. Šopenhauerio ''vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o didis protas – visą savo didybę <...> kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra <..> juo tobulesnis gamtos kūrinys, tuo jis atskiresnis''.
 
Pasak A. Šopenhauerio, „svarbi gyvenimo išminties sudedamoji dalis yra teisingas dėmesio skirstymas dabarčiai ir ateičiai, kad viena dalis nenustelbtų kitos. Daugelis gyvena perdėm dabartimi: tai lengvabūdžiai, kiti – perdėm ateitimi: tai aikštingieji ir nekantrieji. Jie apgauna save paneigdami pačią savo būties esmė ir gyvena tik „ad interim“. Retas išlaiko deramą pusiausvyrą, taigi nors žmogaus orientacija į ateitį yra perspektyvesnis dalykas karjeros siekiančio asmens praktikoje, padeda planuoti ir realizuoti save ilgalaikėje perspektyvoje, ateities laiko, kaip sėkmės veiksnio panaudojimas, neatsiejamas nuo dabarties ir praeities, tokios kokia ji yra ar buvo, pripažinimu: „kas nesusimąsto dėl savo praeities, tas paprasčiausiai netenka sveikos nuovokos“.