Samanos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
tvark.
Eilutė 14:
'''Samanos''' ({{la|Bryophyte}}) – [[eukariotai|eukariotų]] (''Eukaryota'') domeno daugialąsčiai aukštesnieji augalai, neturintys indų. Samanos neturi žiedų ar sėklų ir dauginasi [[vegetatyvinis dauginimasis|vegetatyviškai]] (gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, lapų išaugomis), nelytiškai ([[spora|sporomis]]) ir [[lytinis dauginimasis|lytiškai]].
 
== Paplitimas ==
[[Samanos ir Kerpsamanės]]
Samanos ir kerpsamanės yra gležni nežydintys augalai, augantys mažais kupsteliais - pagalvėlėmis. Kartu jos priklauso samanų (Bryophyta) grupei. Samanos ir kerpsamanės tikrųjų šaknų neturi ir prie paviršiaus prisitvirtina plonomis išaugomis, kurios vadinamos rizoidais. Maži plonyčiai lapai neturi apytakinio audinio vandeniui ir maisto medžiagoms pernešti, todėl šie augalai greitai išdžiūva. Samanos ir kerpsamanės jautrios vandens trūkumui, o jų lytiniam dauginimuisi reikia vandens, todėl dauguma jų auga labai drėgnoje aplinkoje.
 
Samanos irpaplitusios kerpsamanės[[drėgnieji paplitusiosatogrąžų miškai|drėgnuosiuose atogrąžų]], drėgnuose vidutinio klimato juostos miškuose, gėlo vandens srityse ir pelkėse[[pelkė]]se. Tam tikrų rūšių samanos randamos ir sausesnėje aplinkoje, pavyzdžiui, viržynuose. Vasara šios rūšys išdžiūva ir susitraukia, bet rudenį sugeria vandenį ir vėl ima augti. Samanos gali augti ant akmeninių sienų, uolų paviršiaus, medžių ir pliko dirvožemio.
[[Samanų augavietės]]
Samanos ir kerpsamanės paplitusios drėgnuosiuose atogrąžų, drėgnuose vidutinio klimato juostos miškuose, gėlo vandens srityse ir pelkėse. Tam tikrų rūšių samanos randamos ir sausesnėje aplinkoje, pavyzdžiui, viržynuose. Vasara šios rūšys išdžiūva ir susitraukia, bet rudenį sugeria vandenį ir vėl ima augti. Samanos gali augti ant akmeninių sienų, uolų paviršiaus, medžių ir pliko dirvožemio.
 
[[Vaizdas:Samanos1.JPG|thumb|left|250px|Šilo samanų paklotė]]
[[Gyvenimo ciklas]]
Samanų gyvenimo ciklui būdingos dvi stadijos. Pirmiausia žaliame lapuotame augale (gametofite) susidaro vyriškieji (anteridziai) ir moteriškieji (archegones) lyties organai. Judrios vyriškosios gametos ant augalo paviršiaus esančiais vandens lašeliais plaukia nejudančių moteriškųjų gametų link ir jas apvaisina. Iš apvaisintos ląstelės išsivysto naujas augalas, vadinamas sporofitu, kuris dėžutėje užaugina sporas. Sporos išbarstomos ir iš jų išdygsta nauji lapuoti augalai.
 
== Morfologija ==
[[Samanų sandara]]
Dauguma samanų yra labai žemos, tačiau kai kurios atogrąžų rūšys, kaip antai Dawsonia genties, būna iki 70 cm aukščio. Samanų lapai yra paprastos sandaros – daugumos rūšių susideda tik iš vieno ląstelių sluoksnio – ir paprastai buna išsidėstę spirale aplink ploną stiebą. Rizoidais samanos prisitvirtina prie dirvožemio, uolų arba medžio žievės. Išskyrus gegužlinį (Polytrychum sp.) ir giminingas rūšis, rizoidai vandens nesiurbia. Vienų rūšių samanose vyriškieji ir moteriškieji lyties organai yra tame pačiame augale, kitu rūšių samanoms būdingi atskiri vyriškieji ir moteriškieji augalai.
 
Samanos ir kerpsamanės yra gležni nežydintys augalai, augantys mažais kupsteliais - pagalvėlėmis. Kartu jos priklauso samanų (Bryophyta) grupei. Samanos ir kerpsamanės tikrųjųTikrųjų [[šaknis|šaknų]] neturi ir prie paviršiaus prisitvirtina plonomis išaugomis, kurios vadinamos rizoidais[[rizoidai]]s. Maži plonyčiai [[lapai]] neturi [[apytakinis audinys|apytakinio audinio]] vandeniui ir maisto medžiagoms pernešti, todėl šie augalai greitai išdžiūva. Samanos ir kerpsamanės jautrios vandens trūkumui, o jų lytiniam dauginimuisi reikia vandens, todėl dauguma jų auga labai drėgnoje aplinkoje.
[[Pagalvėlės ir kilimėliai]]
Visoms samanų rūšims būdingas savitas augimo būdas. Melsvoji balzganė sudaro tankias, beveik rutulio pavidalo pagalvėles. Aukštesnės rūšys, tokios kaip gegužlinis, auga laisvais kuokštais. Kitos samanos, kaip antai gojasamanė, driekiasi horizontaliai, sudarydamos išsišakojančių samanų kilimėlį. Senesni augalai tokiame kilimėlyje sunyksta, palikdami jaunesnes šakeles, iš kurių išauga nauji augalai.
 
Dauguma samanų yra labai žemos, tačiau kai kurios atogrąžų rūšys, kaip antai ''[[Dawsonia]]'' genties, būna iki 70 cm aukščio. Samanų lapai yra paprastos sandaros – daugumos rūšių susideda tik iš vieno ląstelių sluoksnio – ir paprastai bunabūna išsidėstę spirale aplink ploną [[stiebas|stiebą]]. Rizoidais samanos prisitvirtina prie dirvožemio, uolų arba medžio žievės[[žievė]]s. Išskyrus [[gegužlinis|gegužlinį]] (''Polytrychum'' sp.) ir giminingas rūšis, rizoidai vandens nesiurbia. Vienų rūšių samanose vyriškieji ir moteriškieji lyties organai yra tame pačiame augale, kitu rūšių samanoms būdingi atskiri vyriškieji ir moteriškieji augalai.
[[Sporų išplatinimas]]
Dauguma samanų dėžučių turi „burną“ , kurią dengia dangtelis. Sporoms subrendus, dangtelis nukrenta, ir pasirodo dvi arba trys vidun lenktų „dantukų“ eilės, kurios užtveria pravirą dėžutės „burną“. Sausomis sąlygomis šie „dantukai“ išlinksta išorėn, atverdami dėžutės „burną“ ir leisdami oro srovėms išnešioti sporas. Drėgni orai, kurie sporoms platinti netinka, priverčia „dantukus“ įlinkti vidun ir uždaryti dėžutės „burną“.
 
Visoms samanų rūšims būdingas savitas augimo būdas. [[Melsvoji balzganė]] sudaro tankias, beveik rutulio pavidalo pagalvėles. Aukštesnės rūšys, tokios kaip gegužlinis, auga laisvais kuokštais. Kitos samanos, kaip antai [[gojasamanė]], driekiasi horizontaliai, sudarydamos išsišakojančių samanų kilimėlį. Senesni augalai tokiame kilimėlyje sunyksta, palikdami jaunesnes šakeles, iš kurių išauga nauji augalai.
[[Durpynai]]
Durpyną sudaro tanki kiminų ( Spahagnum sp.) danga. Šios samanos auga ten , kur klimatas vėsus ir būna daug lietaus. Per šimtus metų ši danga pasidaro labai stora, su plonu gyvu paviršiniu sluoksniu, augančiu ant storėjančio mirusių kiminų sluoksnio. Susislėgę apatiniai sluoksniai suformuoja juosvai rudas durpes.
 
[[== Gyvenimo ciklas]] ==
[[Išlikę durpyne]]
Kadangi samanos tikrųjų šaknų neturi, dauguma jų vandenį ir mineralines medžiagas siurbia pro lapus. Dėl to samanos priklauso nuo kritulių, tačiau juose yra mažai mineralinių medžiagų. Kad gautu visų jiems reikalingų mineralinių medžiagų, kiminai pasinaudoja tam tikromis cheminėmis reakcijomis, kurių metu kaip šalutinis produktas į dirvožemį išskiriama rūgštis. Ji sunaikina bakterijas ir taip padeda išsaugoti žmogaus bei gyvūnų liekanas.
 
Samanų gyvenimo ciklui būdingos dvi stadijos. Pirmiausia žaliame lapuotame augale ([[gametofitas|gametofite]]) susidaro vyriškieji (anteridziai) ir moteriškieji (archegones) lyties organai. Judrios vyriškosios [[gameta|gametos]] ant augalo paviršiaus esančiais vandens lašeliais plaukia nejudančių moteriškųjų gametų link ir jas apvaisina. Iš apvaisintos ląstelės išsivysto naujas augalas, vadinamas [[sporofitas|sporofitu]], kuris dėžutėje užaugina sporas[[spora]]s. Sporos išbarstomos ir iš jų išdygsta nauji lapuoti augalai.
[[Kolonistai]]
Samanos ir kerpsamanės – tai pirmieji augalai, kurie apsigyveno drėgname plikame dirvožemyje. Kadangi įsišaknyti joms reikia nedaug arba visai nereikia jokio dirvožemio, jos geba augti ant plikos uolos, medžiu žievės ir netgi pastatų. Andrėjos ( Andreaea sp.) auga ant kieto, nesvetingo granito. Kai kurios samanos gerai pakenčia labai žemą temperatūrą, kuri būna aukštikalnių šlaituose, Arktyje ir Antarktyje.
 
Dauguma samanų dėžučių turi „burną“ , kurią dengia dangtelis. Sporoms subrendus, dangtelis nukrenta, ir pasirodo dvi arba trys vidun lenktų „dantukų“ eilės, kurios užtveria pravirą dėžutės „burną“. Sausomis sąlygomis šie „dantukai“ išlinksta išorėn, atverdami dėžutės „burną“ ir leisdami oro srovėms išnešioti sporas. Drėgni orai, kurie sporoms platinti netinka, priverčia „dantukus“ įlinkti vidun ir uždaryti dėžutės „burną“.
[[Kerpsamanės]]
Viduramžiais buvo manoma, kad augalo išvaizda nusako, kurią kūno dalį būtu galima tuo augalu gydyti. Nors kerpsamanės būna ir lapuotos, ir plokščios anglišką pavadinimą (liverwort) jos gavo iš skiautėtus lapus turinčių rūšių kurių išvaizda primena kepenis ( liver ). Paprastos skiautėlapės kerpsamanės auga ant žemes, medžių, drėgnų uolų. Kai kurių rūšių viršutinis paviršius turi vaškinę kutikulę, kuri padeda mažinti išgarinamo vandens kiekį. Lapuotosios kerpsamanės turi labai plonus ir gležnus lapus, dažniausiai raudonus, purpurinės arba geltonos spalvos.
 
[[== Durpynai]] ==
[[Kerpsamanių dauginimasis]]
Daugelio skiautėlapių kerpsamanių rūšių moteriškieji ir vyriškieji lyties organai yra ant atskirų augalų. Marsantijos atveju tai į mažus skėčius panašūs dariniai ant kotelio. Vyriškasis organas yra disko pavidalo, o moteriškasis turi devynis „lapelius“, arba spindulius. Po apvaisinimo moteriškojo organo apatinėje pusėje, tarp spindulių išsivysto maži sporogonai. Kiekvienas sporogonas turi dėžutę iš kurios išmetamos sporos. Marsantyja taip pat dauginasi ir nelytiškai, užaugindama mažus pumpurus, iš kurių išsivysto nauji augalai.
 
[[Durpynas|Durpyną]] sudaro tanki [[kiminas|kiminų]] ( ''Spahagnum'' sp.) danga. Šios samanos auga ten , kur klimatas vėsus ir būna daug lietaus. Per šimtus metų ši danga pasidaro labai stora, su plonu gyvu paviršiniu sluoksniu, augančiu ant storėjančio mirusių kiminų sluoksnio. Susislėgę apatiniai sluoksniai suformuoja juosvai rudas [[durpės|durpes]].
 
Kadangi samanos tikrųjų šaknų neturi, dauguma jų vandenį ir mineralines medžiagas siurbia pro lapus. Dėl to samanos priklauso nuo kritulių, tačiau juose yra mažai mineralinių medžiagų. Kad gautu visų jiems reikalingų mineralinių medžiagų, kiminai pasinaudoja tam tikromis cheminėmis reakcijomis, kurių metu kaip šalutinis produktas į dirvožemį išskiriama rūgštis. Ji sunaikina bakterijas[[bakterija]]s ir taip padeda išsaugoti žmogaus bei gyvūnų liekanas.
 
[[== Kolonistai]] ==
[[Vaizdas:Samanos1.JPG|thumb|left|250px|Šilo samanų paklotė]]
 
Samanos ir kerpsamanės – tai pirmieji augalai, kurie apsigyveno drėgname plikame dirvožemyje. Kadangi įsišaknyti joms reikia nedaug arba visai nereikia jokio [[dirvožemis|dirvožemio]], jos geba augti ant plikos uolos, medžiu žievės ir netgi pastatų. [[Andrėja|Andrėjos]] ( ''Andreaea'' sp.) auga ant kieto, nesvetingo [[granitas|granito]]. Kai kurios samanos gerai pakenčia labai žemą temperatūrą, kuri būna aukštikalnių šlaituose, Arktyje ir Antarktyje.
 
{{Commons|Bryophyta}}