Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 8:
== Organizacija ==
Iki [[XV a.]] dar kiekvienas bajoras turėjo savo [[kariauna|kariauną]]. Jos svarbiausia dalis buvo[[raitelis|raiteliai]], pėstininkų reikšmė buvo mažesnė. Vienas raitas bajoras ir jį aptarnaujantys 4-7 kariai (pažas, ginklanešys, keli pėsti ar raiti lankininkai) sudarė pagrindinį padalinį - ietį, 20-25 ietys - [[Vėliava (LDK kariuomenės dalis)|vėliavą]], kelios vėliavos - kariauną. Lietuvių kariauną pirmą kartą paminėjo [[Henrikas Latvis]] savo kronikoje aprašydamas lietuvių kunigaikščio [[Žvelgaitis|Žvelgaičio]] [[1205]] m. žygį į vokiečių užvaldytą [[Livonija|Livoniją]]. XIII a. susikūrus Lietuvos valstybei kariaunos sudarė kariuomenės smogiamąją jėgą, mokančią kovoti raitųjų rikiuotėje. LDK, kaip ir kitų Europos šalių kariauninkų palikuonys sudarė žymią tarnybinių bajorų dalį.
Kariuomenė buvo organizuota [[karo prievolė]]s pagrindu, tačiau karys turėjo pats įsigyti jam pagal luomą priderančią ginkluotę. Kariuomenės struktūra buvo panaši, kaip ir [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]]. Kariuomenės pagrindą sudarė bajorai raiteliai. Kiekvienas jų turėjo atsivesti sau pavaldžių valstiečių ir tarnų pėstininkų būrį. Nuo [[XVI a.]] į kariuomenę buvo šaukiami visi vyrai, turintys žemės. Neturtingieji į kariuomenę stoti neprivalėjo, bet turėjo mokėti specialų mokestį, hiberną arba kvartą.
| |||