Tėvynės sargas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
cat
Eilutė 2:
'''Tėvynės sargas''' - [[katalikai|katalikiškas]] mėnesinis leidinys, 1896-1904 m. spausdintas [[Tilžė]]je ([[Rytų Prūsija]]). Leidinio tikslas buvo jungti išsilavinusius [[lietuviai|lietuvius]] ir vienyti bendram tikslui. Jis ėjo reguliariai kas mėnesį, buvo 32-60 puslapių apimties. Spausdintas 2000 tiražu. Leidinio įkūrėjas ir redaktorius (iki 1902 metų) [[Juozas Tumas-Vaižgantas]], kurį vėliau pakeitė [[Antanas Milukas]]. Dėl spaudos draudimo ir nuolatinio persekiojimo leistas pogrindyje, oficialus redaktorius - [[Jurgis Lapinas]].
 
== Taktika: caro įvaizdis ==tqėęy
Daug dėmesio skyrę tradicinėms katalikiškoms vertybėmsvtįėertybėms „Tėvynės sargo“ertėęrgo“ leidėjai suprato, kad tų principų laikytis neužtenka, reikia juos skleisti, dėl jų tartis.
Vykstant [[Rusifikacija|rusifikacijai]] leidinys turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją. Apie „Tėvynės sargo“ ideologiją J. Tumas yra rašęs: „Dievui tarnavome per Tėvynę ir mielai atidavinėjom jai, Tėvynei, visas savo pajėgas ir resursus, net laisvę.“ Leidinioėtraewtęqėwtšėętfgrveidinio vertybės buvo kalba, doros auklėjimas, tautiškumas, [[katalikybė]]. Tuo metu Lietuvos nepriklausomybę išreiškė kalba, tikėjimas, papročiai, jaunųjų auklėjimas.
 
Nekorektiškai ir garsiai šaukdamas šalies nepriklausomybės galėjai būti greitai nutildytas, o caro niekinimas galėtų atvesti tik prie dar didesnių draudimų. Gal pasirinkta ne tokia radikali pozicija caro atžvilgiu ir buvo pagrindinis fenomenalaus lietuvių tautos išsilaisvinimoišsilaisvinimįėro ir rusifikacijos, priespaudos, režimo sunaikinimo veiksnys? Caras nesidomėdavo, kas vyksta didžiulės imperijos pakraščiuose, o būtent jo sprendimu galėjogadfedtgįėylėjo būti nutrauktanutratgeukta spaudos draudimo politika. Pyktis su juo būtų nelogiška. Beprasmiška būtų ir nepriekaištauti. „Tėvynės sargas“ suranda galimybę aršiai kritikuoti biurokratijos aparatą, kuris tiesiogiai skriaudė lietuvių tautostautįėyyqtgętgėyįrėyhos žmones. Taip užsitarnauta palanki visuomenės nuomonė ir kartu neita į neišsprendžiamus konfliktus su caru, kurie galėjo turėti neigiamų padarinių. Iš čia susiformavo požiūris į Rusiją, kaip į nevienalytę ir daugiasluoksnę ašį. Ne visi šioje ašyje buvo nusiteikę prieš lietuvių tautą, nors dažnas istorikas linkęs tai užmiršti. Tokia leidinio pozicija tokiu būdu atliko dar vieną labai svarbų vaidmenį - skatino žmones tikėti, jog kažkur toli Petrapilyje buvo įmanoma apginti jų teises, reikia netylėti ir apie jas šnekėti.
 
„Darganotą dieną į menką mano klebonijėlę nakvotų užsuko patsai Imperatorius su savo šeimyna. Rytą, išleisdamas, apsikabinau jį pusiau, it Jokūbas angelą, ir tokiuo pagavimo balsu ėmiau jį melsti, kad pagaliau leistų mums spausdinti savo raštus; taip stačiai pasakiau: Nepaleisiu, kol nepasirašysi - jog jis meilingai nustebo ir taręs "Vot Čudak"… pasirašė. Tai buvo priešaušris [[balandžio 24]] d.“