Avarai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 34:
VI a. istorikas [[Menandras Protektorius]] teigė, kad avarų kalba yra tokia pati kaip ir [[Hunai|hunų]], galbūt [[Uigūrų kalbos|uigūrų tiurkų]] kalbos šaka, panašiai kaip šiuolaikinė [[čiuvašų kalba|čiuvašų]], [[Bulgarai (tiurkai)|tiurkų bulgarų]] arba [[chazarų kalba]]. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad valdančioji avarų klasė buvo kilusi iš mongolų [[žužanai|žužanų]]<ref name="Iranica">K. H. Menges, ''"Altaic people"'', [[Encyclopaedia Iranica]], v, p. 908-912, Online Edition ([http://www.iranica.com/newsite/search/searchpdf.isc?ReqStrPDFPath=/home/iranica/public_html/newsite/pdfarticles/v1_articles/altaic&OptStrLogFile=/home/iranica/public_html/newsite/logs/pdfdownload.html LINK])</ref>, minimų kinų šaltiniuose, tačiau dauguma jų buvo [[tiurkai]].
=== Migracijos ===
Praėjus maždaug amžiui po [[Hunai|hunų]] imperijos žlugimo Altajuje pradėjo formuotis [[Tiurkai|tiurkų]] valstybė ir tiurkai patraukė prie [[Aralo jūra|Aralo jūros]], kur susidūrė su avarais. Tiurkų pastūmėti, avarai VI a. patraukė į vakarus, pakeliui nugalėjo ir su savim patraukė tiurkus uigūrus. Kurį laiką avarai apsistojo Volgos stepėse. Iš čia avarai puolė ir sumušė bei į savo genčių junginį įtraukė [[Bizantija|Bizantijos]] sąjungininkus [[sabirai|sabirus]], uturgurus ir katurgurus, gyvenusius Šiaurės Kaukaze. Europoje avarai pasirodė iš pradžių tarp Kaspijos ir Azovo, pasiekę alanų gyvenamą kraštą. Dono srityje, [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] pakrantėje, tarp Dniepro ir Dniestro kovojo su [[antai]]s. Avarai
=== Avarai Panonijoje ===
{{Panonijos istorija}}
[[568]] m. avarai padeda [[Langobardai|langobardams]] nugalėti [[Panonija|Panonijos]] [[gepidai|gepidus]], o langobardams patraukus į Italiją užėmė jų apleistą [[Panonija|Panoniją]] (dabartinė Vengrija).
Įsitvirtinę derlingoje Panonijoje avarai puldinėjo antus, iš to laikotarpio randama daug lobių – [[antai]] užkasinėjo savo turtą. Avarai užvaldė Dalmatiją, Bohemijos ir Moravijos čekus, dabartinę Austriją, vėliau taip pat Moldaviją ir Valakiją (dabartinė Rumunija). Nugalėtus [[bulgarai|bulgarus]] ir [[slavai|slavus]] panaudodami kaip bazę, avarai patraukė į Centrinę Europą. Avarai ne kartą siaubė [[Tiuringija|Tiuringiją]], [[Bohemija|Čekiją]], [[Silezija|Sileziją]], slavų žemes prie [[Oderis|Oderio]] ir [[Elbė]]s. Avarų žygiams vadovavo kaganas (chanas) Bajanas (mirė 603 m.), kuris išplėtė avarų valdžią nuo Juodosios jūros (avarams pasitraukus nuo Volgos) iki Elbės ir net pretendavo į Baltijos slavų valdymą. Panonijoje avarai gyveno 7 didelėse stovyklose, pasiskirstę savo valdomas sritis į 7 kaganus, kuriems vadovavo 7 tarchanai.
Eilutė 46:
[[Vaizdas:Carpathianbasin late avar.png|thumb|285px|Avarai vėlyvuoju laikotarpiu (680-804 m.)]]
VII a. pradžioje avarų kaganatas ėmė silpti iš dalies dėl vidaus nesantaikos, bet taip pat ir dėl to, kad sustiprėjo bulgarai, serbai, kroatai, čekai ir moravai. Avarai vis labiau suslavėja, jų santykiai su slavais švelnėja, valdžia dažnai bepasireiškia tik mokesčių ėmimu. 623 m. sukilę [[vakarų slavai|vakariniai slavai]] sukūrė valstybę ([[Samo valstybė]]). VIII a. pabaigoje avarai įsitraukė į karą prieš Karolį Didįjį (791-796 m.), kurį pralaimėjo. Frankai užėmė jų sostinę - didžiąją Padunojės stovyklą su daugybe turto ir pavertė avarus savo vasalais, pradėjo skleisti tarp jų krikščionybę. 803 m. avarų kaganatas nustojo egzistuoti, avarai susiliejo su slavais ir nuo 826 m. jie nebeminimi. 886 m. Panonijoje įsikūrus [[madjarai|madjarams]] avarai išvis išnyksta, palikdami tik vietovardžius ir keletą pylimų.
== Ryšiai su Kaukazo avarais ==
{{main|Kaukazo avarai}}
| |||