Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 37:
Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgstanti [[Aukštumala]]. Jos augaliją ir sudarymą ištyrė vokiečių mokslininkas [[Karlas Albertas Vėberis]] (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos [[Kamanos|Kamanų]] iš [[Šepetos pelkė]]s. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.
 
Rankiniu būdu [[durpės]] pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar LietuojeLietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.
 
Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo [[mineralizacija]]. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėsi įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos tešalus. Nuo 1990 durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių.