Jonas Vileišis: Skirtumas tarp puslapio versijų

* [[1922]] m. [[LVLS|Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga]].

| alma_mater = [[1894]] m. [[Peterburgo universitetas]]

'''Jonas Vileišis''' ([[1872]]  m. [[sausio 3]] d. [[Mediniai|Mediniuose]], dab. [[Pasvalio rajonas|Pasvalio raj]].  – [[1942]]  m. [[birželio 1]] d. [[Kaunas|Kaune]])  – [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Akto]] signataras, [[teisė|teisininkas]], žymus visuomenės ir politinis veikėjas.

[[1892]]  m. baigė [[Šiaulių gimnazija|Šiaulių gimnaziją]]. [[1892]]–[[1894]]  m. studijavo [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau  – Teisės fakultete, kurį baigė [[1898]]  m. Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose [[Varpas (laikraštis)|„Varpas“]], [[Ūkininkas (laikraštis)|„Ūkininkas“]]. [[1896]]–[[1898]]  m. Peterburgo [[LSDP|Lietuvos socialdemokratų partijos]] ratelio narys.

[[1900]]  m. grįžęs į [[Lietuva|Lietuvą]], vertėsi advokatūra, įsijungė į [[Dvylika Vilniaus apaštalų|„12 apaštalų” draugijos]], kuri gynė [[lietuvių kalba|lietuvių kalbos]] teises, veiklą. [[1902]]  m. [[Lietuvos demokratų partija|Lietuvos demokratų partijos]] organizatorius.

[[1904]]  m. panaikinus [[spaudos draudimas|spaudos draudimą]], gavo leidimą savaitraščiui „[[Lietuvos ūkininkas]]”, [[1905]]–[[1906]]  m.  – jo redaktorius. [[1907]]–[[1909]]  m. leido [[Vilniaus žinios|„Vilniaus žinias“]], laikraštį panaikinus  – [[Lietuvos žinios|„Lietuvos žinių“]] leidėjas ir redaktorius.

[[1905]]  m. [[Didysis Vilniaus Seimas|Didžiojo Vilniaus Seimo]] Vilniuje organizacinio komiteto narys, [[Lietuvos valstiečių sąjunga|Lietuvos valstiečių sąjungos]], [[1907]]  m.  – [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvos mokslo draugijos]] organizatorius.

[[1917]]–[[1920]]  m. [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] narys, vienintelis balsavo prieš [[1917]]  m. [[gruodžio 11]] d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos [[1918]]  m. [[sausio 26]] d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant [[Steigiamasis Seimas|Steigiamojo Seimo]] teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių [[1918]]  m. [[vasario 16]] d. balsavo už grįžusių narių  – J. Vileišio, [[Mykolas Biržiška|Mykolo Biržiškos]], [[Steponas Kairys|Stepono Kairio]] ir [[Stanislovas Narutavičius|Stanislovo Narutavičiaus]]  – siūlomą [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Aktą]] be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. [[Justinas Staugaitis|Justinu Staugaičiu]] ir dr. [[Jurgis Šaulys|Jurgiu Šauliu]] buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

[[Vaizdas:Jonas Vileišis su broliais.Jonas Vileišis with brothers.jpg|thumb|left|230px|Broliai Jonas Vileišis, (pirmas[[Petras išVileišis]], kairės)[[Antanas suVileišis]], broliaisAnupras Vileišis.]]

[[1917]]–[[1922]]  m.  – [[Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija|Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos]], [[1922]]–[[1929]]  m.  – [[Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga|Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos]] narys, [[1929]]  m. atsisakė [[Centro komitetas|CK]] pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo.

Nors J. Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje [[Vyriausybė]]je, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. [[1918]]  m. [[gruodžio 18]] d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos [[Mykolas Sleževičius|Mykolo Sleževičiaus]], vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo [[savivaldybė|savivaldybių]] veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje [[apskritis|apskrityje]] dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki [[1919]]  m. [[kovo 12]] d.

[[1919]]  m. tapo Lietuvos valstybės atstovu [[JAV]]. Svarbiausias jo tikslas buvo gauti Lietuvos pripažinimą [[wikt:de jure|''de jure'']], užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] bendruomenėse.

Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos  – surinko per 1,8 mln. [[JAV doleris|dolerių]] aukų, suvienijo susiskaldžiusius į [[partija]]s lietuvius. [[1922]]  m. J. Vileišis išrinktas į [[Pirmasis Seimas|I Seimą]], o [[1923]]  m. [[birželio 19]] d. [[Pirmasis Seimas|I Seime]] su [[Aleksandras Stulginskis|Aleksandru Stulginskiu]] pretendavo į Respublikos [[Prezidentas|Prezidento]] postą.

Nuo [[1921]]  m. [[rugsėjo 30]] d. iki [[1931]]  m. [[liepos 2]] d. eidamas Lietuvos [[laikinoji sostinė|laikinosios sostinės]] [[burmistras|burmistro]] pareigas, visą šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį J. Vileišis atidavė Kaunui. Vadovaujant [[Kauno savivaldybė|Kauno savivaldybei]], miestas gyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki Europinio lygio miesto.

Daugiau nei 15 milijonų litų kainavusi vandentiekio ir kanalizacijos [http://www.kaunovandenys.lt/lt/?id=29&item=2 įmonė], nuo 18 iki 40  km² praplėstas miesto plotas, pastatyta daugiau nei 2500 įvairios paskirties pastatų, trys gelžbetoniniai tiltai per [[Nemunas|Nemuną]] ir [[Neris (upė)|Nerį]] ([[Aleksoto tiltas|Aleksoto]], [[Vilijampolės tiltas|Vilijampolės]] ir [[Panemunės tiltas|Panemunės]]), išgrįstos ir išasfaltuotos pagrindinės gatvės, archaiškąjį [[Kauno arklinis tramvajus|arklių tramvajų]] vadinamąją „konkę” pakeitęs [[autobusas|autobusų]] susisiekimas, suplanuoti priemiesčiai, naujos aikštės ir parkai, aptvarkyta sanitarija, padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemai, pastatytos trys modernios pradinės mokyklos, [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] viešoji biblioteka ir kt. Tai toli gražu ne visas sąrašas naujovių Kauno gyvenime, susijusių su J. Vileišio vardu. Jis išvedė Kauną į tarptautinę areną, užmegzdamas ryšius su daugelio užsienio sostinių savivaldybėmis. [[1924]]–[[1932]]  m. [[Lietuvos miestų sąjunga|Lietuvos miestų sąjungos]] organizatorius ir pirmininkas.

Respublikos prezidento aktu nuo [[1933]]  m. [[vasario 1]] d. paskirtas Valstybės Tarybos nariu. Ši institucija buvo įsteigta [[1928]]  m. kaip patariamasis organas prie Prezidento įstatymų sumanymams rengti bei veikiantiems įstatymams tvarkyti. J. Vileišiui buvo pavesta rengti Lietuvos civilinio kodekso projektą. Šio darbo ėmėsi su jam būdingu entuziazmu ir kruopštumu. Mokėdamas užsienio kalbų jis naudojosi gausia kitų kraštų literatūra, todėl darbas buvo produktyvus. [[1933]]–[[1940]]  m., be burmistro pareigų dar dirbo [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] dėstytoju.

J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas [[1934]]  m. [[rugsėjo 8]] d. [[Lietuvos teisininkų draugija]] [[1940]]  m. [[sausio 27]] d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu.

[[1940]]  m. įvykiai sukrėtė visus, o ypač J. Vileišį. Nepriklausoma Lietuvos [[valstybė]] jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į [[Sibiras|Sibirą]]. Iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Šie sukrėtimai labai paveikė J. Vileišio sveikatą.

J. Vileišis mirė [[1942]]  m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus [[Rasų kapinės]]e, Vileišių šeimos koplyčioje.